Šiek tiek pamodifikavę pilką 3-ios serijos BMW dyzeliuką, vaikinai leidosi į kelionę Lietuvos pasieniu. Su 15min GAZAS skaitytojais savo įspūdžiais dalinasi vienas iš kelionės sumanytojų BMW WOLF CLUB prezidentas Arnoldas Matulis.
– Pradėkime nuo idėjos. Kaip kilo mintis apvažiuoti Lietuvą?
– Aš esu neoficialaus BMW WOLF CLUB įkūrėjas (2015 m.) ir šio klubo prezidentas. Jau daug metų vairuoju BMW. Prieš metus sugalvojau, kad reikėtų išbandyti savo BMW 318D (E46) galias važiuojant įvairiais keliais, kuriais labiau važiuoja automobiliai su keturiais varomais ratais. Mintį pasakiau keliems draugams, kurie yra to paties klubo nariai, ir nuo tada įsivažiavo visi mūsų kelionės kūrimo planai. Tačiau dėl užsitęsusio karantino kelionė buvo vis atidedama.
– Kodėl būtent su BMW?
– Todėl, kad ši markė yra arčiausiai prie širdies, pats esu šios markės kurčiųjų klubo prezidentas, tad reikėjo pateisinti meilę šiai automobilių markei ir jos pasirinkimą. Teko vairuoti daugybę kitų gamintojų automobilius, bet BMW sužavėjo labiausiai. Akį traukiantis automobilių išorinis ir vidinis dizainas, tos priekinės grotelės, pats BMW ženklas… Ypač patinka automobilio stabilumas ir patikimumumas važiuojant, o galinė varoma ašis važiavimą paverčia dar malonesniu.
– Užsiminėte apie kurčiųjų BMW entuziastų klubą. Papasakokite šiek tiek apie jį.
– Šiuo metu klubą vienija 106 asmenys, didžioji dalis turi BMW, kiti tik planuoja tokį įsigyti. Daugiausiai klube yra E46 modelių. Taip pat yra senesnių E28 (ryklių), E30 (chuliganų), ir naujesnių F45, F30 ir F31. Paskutiniu metu padaugėjo ir E61 modelių. Visai neseniai vienas klubo narių įsigijo E84 modelį (BMW X1).
– Grįžkime prie jūsų kelionės. Kaip ruošėte automobilį?
– Pirmiausia automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra, kuri jau artėjo prie pabaigos. Tada sudėtos aukštesnės spyruoklės, jų pastiprinimo gumos ir dar sumontuoti reguliuojami „coilai“. Visa tai tam, kad mažiau kliūtų dugnas kelionėje. Tada teko pasirūpinti padangomis, kurios skirtos keturiais ratais varomiems automobiliams. Padangas siuntėmės iš Lenkijos, nes Lietuvoje tokių nebuvo. Tiesa, dar suvirinome reduktorių, įrengėme apšvietimą ant stogo, kad tamsiu paros metu matomumas būtų geras.
– Kaip susidėliojote kelionės maršrutą? Kokius kelius rinkotės?
– Važiavome penkiese. Vienas iš mūsų komandos narių yra kurčiųjų bendruomenėje gerai žinomas buvęs orientavimosi sportininkas, tad jis ir buvo atsakingas už kelionių kryptis ir lankytinų vietų parinkimą.
Mūsų komandai svarbiausias tikslas buvo apvažiuoti Lietuvą keliais, kurie yra žemėlapiuose ar navigacijoje, kuo arčiau Lietuvos sienos. Nesvarbu, ar tai buvo miško, laukų ar miesto keliai. Tuo pačiu buvo nuspręsta sustoti ir lankytinose vietose. Jei kokią vietą buvo verta aplankyti ir ji buvo toliau nuo sienos, irgi nuvažiuodavome, kad pamatytume ir įdomias vietas, o ne tik apvažiuotume kuo arčiau Lietuvos pasienio. Kelionės pradžioje planavome, kad sustosime 80 lankytinų vietų, bet sumažinome jų skaičių iki 50.
– Kaip vairavote – ar visi ekipaže mokėjo vairuoti, ar kažkuriam teko didesnė atsakomybė?
– Visi turėjome vairuotojo pažymėjimus ir teisę vairuoti. Vairavome kelionėje visi, kiek mažiau teko vairuoti vienam komandos nariui, kuris buvo atsakingas už visos kelionės filmavimą ir fotografavimą.
– Kas labiausiai įsiminė kelionėje?
– Pati kelionė buvo įsimintina. Jei reikėtų išskirti kažką, tai būtų visa pietinės Lietuvos kelio dalis. Tai būtų nuo vietos, kurios prasideda nuo vadinamojo Lietuvos „apendicito“ – Dieveniškių krašto iki Kaliningrado srities pasienio. Keliai buvo kalvoti, smėlėti, molėti, pelkėti, pilni vandens balų. Buvo sunku patikėti, kad tokie keliai pažymėti navigacijoje. Visa tai galite pamatyti BMW WOLF CLUB „Youtube“ kanale.
– Ar automobilis nerodė kaprizų?
– Buvo sunku patikėti, kad su 1,8 litro dyzeliniu varikliu (85 kW) pavyko įveikti praktiškai visą trasą. Tikrai pasiteisino sprendimas suvirinti reduktorių ir padangų pasirinkimas. Visgi, jeigu tektų dar kartą leistis į panašią kelionę, keisčiau suvirintą reduktorių į LSD (riboto praslydimo) reduktorių, nes taip mažiau gadinamos padangos.
Antrąją kelionės dieną sugadinome posparnį ir variklio pagalvę, trečią dieną važiuodami per nemažą balą išluptome galinį buferį. Nors jį kažkaip bendromis pastangomis pritvirtinome, tačiau jis tapo silpna vieta visos kelionės metu, tad teko pusę jo išpjauti. Paskutinę dieną važiuojant lygiu asfaltu į Kauną, jau buvo jaučiama, kad guoliams greitai ateis galas.
– Suskaičiavote, kiek kilometrų susukote ir ar jau svarstote kur toliau?
– Iš viso nuvažiavome 2400 km. Pasibaigus kelionei buvo minčių paskatinti tokiai pat kelionei ryžtis ir mūsų klubo merginas, kad jos pačios išbandytų savo galimybes įveikdamos visus kelius.
O mes, vyrai, neatmetame galimybės kitais metais įveikti kelionę aplink Baltijos šalis taip pat važiuodami kuo arčiau valstybių sienų.
