Nors tai yra tikros automobilių sporto lenktynės, bet jose gali saugiai lenktyniauti visi vairuotojai. Pernai komandos varžėsi tik klasėse, bet šiemet bus kitaip.
Organizatorius specialiais rankų darbo apdovanojimais pagerbs ir absoliučios įskaitos nugalėtojus. Be abejo ir pernai komandos kovojo dėl pirmos rezultatų lentelės vietos, kurią po 24 valandų kovos užėmė „Solitek Nova“ (Tesla Model 3) , nuvažiavusi 947 km ir trimis ratais aplenkusi artimiausius varžovus.
„Pernai absoliučios įskaitos neapdovanojome, nes norėjome pažiūrėti ar didžiausią deklaruojamą įveikiamą atstumą turintys automobiliai tikrai yra efektyviausi lenktynių režimu ir ar jie nenugriebs visų prizų. Ir pamatėme, kad net 3 klasių automobiliai galėjo pretenduoti į absoliutų podiumą.
Todėl šiemet apdovanosime ne tik 4 klasių nugalėtojus, bet ir pirmą trejetuką. Beje, iki šiol tikiu, kad čia pergalę gali švęsti jau gana senas, bet mieste labai guvus „VW e-UP“, – sako lenktynių organizatorius Darius Grinbergas.
Norėdami sužinoti kelio į pergalę paslaptį, uždavėme klausimus pernai triumfavusios „Solitek Nova“ komandos vadovui ir lenktynininkui Artūrui Stelioniui.
– Kas svarbiau, automobilis ar vairuotojai?
– Viskas svarbu. Jei trasoje darysi nesąmones, ir pats geriausias automobilis nepadės. Ir atvirkščiai – su neefektyviu automobiliu net ir patys geriausi vairuotojai nieko gero nepasieks. Mes važiavome su „Tesla Model 3“. Tai geras automobilis 24 valandų lenktynėms, bet be gero planavimo ir gerų vairuotojų tikrai nebūtume nugalėję. Šiemet dar nesame nusprendę kokiu automobiliu važiuosime.
– Kiek svarbus komandos vadovo darbas?
– Be gero komandos vadovo, kuris gali mąstyti strategiškai, pergalės nebus. Aš vadovavau komandai pasiruošimo lenktynėms metu. Pačiose lenktynėse viskam vadovavo Edvinas Kriščiūnas. Jei komandai vadovaus vienas iš vairuotojų, savo važiavimo metu jis visiškai pames veiksmo giją, nes negalės matyti varžovų veiksmų. Ir mes pernai darėme klaidų, bet Edvino dėka laiku supratome ką reikia keisti ir tai pasiteisino. Ypač svarbios kelios paskutinės valandos, kai kiekvienas sprendimas gali lemti pergalę ar pralaimėjimą.
Komandos vadovas, kuris sugeba kontroliuoti lenktynininkų greitį ir energijos sunaudojimą, teisingai paskaičiuoti įsikrovimo laiką, būtinai atves į pergalę. Edvinas per visas 24 valandas nė minutės nemiegojo, visą laiką kontroliavo procesą. Darbas sunkus, bet ir rezultatas teikia didelį malonumą.
– Geriau iš anksto susidėlioti įkrovimo, greičio planą ir jo laikytis iki galo ar keisti atsižvelgiant į varžovų veiksmus?
– Mes keitėme. Treniravomės autodrome iki lenktynių ir manėme, kad tam tikra rato įveikimo laiko ir energijos suvartojimo kombinacija mums padės pirmauti. Bet po kelių valandų pamatėme, kad lenktynių tempas yra gerokai didesnis nei mes planavome. Buvome paskaičiavę, kad užteks 3 įkrovimo sesijų, bet tai nepasiteisino. Todėl didinome greitį, augo sąnaudos, teko dažniau įsikrauti. Bet pakeitimai suveikė.
– Vidutinis lenktynių greitis su sustojimais įkrovimui nesiekė 50 km/val. Juokingas greitis, bet ar pavargsta vairuotojai?
– Nuovargis po važiavimo sesijos tikrai jaučiasi. Trasos ratas labai trumpas, beveik nėra vietos poilsiui. Gal tik pagrindinėje tiesiojoje galima kelias sekundes pailsėti, bet jei tenka lenkti, tai taip ir lieki visus 100 proc. susikoncentravęs. Juk tenka ne tik vairuoti. Nuolat bendraujame su komandos vadovu, tenka stebėti energijos vartojimą. Visada stengiamės nestabdyti, o regeneruoti energiją atleidus akseleratoriaus pedalą.
Ne visada tai pavyksta, pernai kelis kartus teko gana agresyviai stabdyti, kai pavėlavau atleisti pedalą. Po pasikeitimo tikrai labai reikalingas poilsis. Tiesa, užmigti labai sunku. Komandos vadovas nemiegojo visas 24 valandas, man pavyko pasnausti valandą.
– Dalyvauja ir ne lenktynininkai. Ar matote, kad priešais jus važiuoja toks?
– Taip, galima atpažinti ne lenktynininką iš trajektorijų posūkiuose.
– Ar lenktynių eigoje keitėsi jų vairavimas?
– Labai. Manau, kad jie pamatė, kad teisingos trajektorijos padeda išlaikyti greitį net ir gana aštriuose posūkiuose. Esu tikras, kad ir jų komandų vadovai pradėjo raginti mokytis iš profesionalų.
– Jūsų komandoje važiavo Antanas Juknevičius. Kitose Ignas ir Jonas Gelžiniai. Jie su Antanu lenktyniauja visiškai skirtingose autosporto šakose. Jis smėlynuose, jie ant asfalto. Kaip manote, kas prieš lenktynes turėjo pranašumą ir kodėl?
– Manau, kad žiedinių lenktynių patirtį turintys lenktynininkai. Mes turėjome Kęstutį Stasionį, kuris darė stebuklus trasoje – važiavo labai greitai ir tuo pačiu ekonomiškiausiai. Jis lenktynių pabaigoje daugiausiai laiko praleido už vairo. Kaip parodė praėjusių metų lenktynės, čia gali važiuoti visi, bet su lenktynėmis susidūrusių žmonių patirtis, kurią jie gali perduoti komandos draugams tikrai yra labai svarbus veiksnys.
