– Kaip žmonėms kyla mintys sukonstruoti rėminės konstrukcijos automobilius? Juk turbūt paprastai ko nors tokio nesugalvoji tiesiog atsitiktinai namuose įsitaisęs ant sofos?
– Tokios mintys tikrai spontaniškai nekyla. Prisimenu, 2000 m. daugelį stebino rėminės konstrukcijos „Chrysler Stratus“ automobilį vairavęs M.Budrikis. Tuo metu ji man dėl savo konstrukcijos buvo tarsi etalonas. Ir man užsifiksavo mintis, kad, norint maksimalaus galimo rezultato, rėminė konstrukcija būtina.
Mane tuo metu labai žeidė, kad mano karjeros pradžioje naudotas „Honda Civic“ dalies žmonių buvo laikytas niekam neįdomia pilka mase. Neva su tokiais automobiliais neįmanoma sudominti nei žiūrovų, nei rėmėjų. Ir tada pagalvojau: „gerai, padarysiu įdomiau.“
– Kas, tavo manymu, automobilyje yra svarbiausia?
– Aš visada žinojau tą konceptualiai svarbiausią dalyką – kad autosporte svoris yra visa ko pagrindas. Kad svorio centras turi būti kuo žemiau ir kitaip nieko nebus. Kad gali ir neturėdamas didelio biudžeto, vien svorio dėka sukurti greitą automobilį. Nereikia būtinai brangių dalių, specialių velenėlių ir t.t. Ta linkme visą gyvenimą sportuodamas ir ėjau. Visą laiką vis lengvindamas automobilį.
– Ar jau įsigyjant „Honda S2000“ rėminė konstrukcija buvo planuose?
– Gal pasąmonėje tas ir buvo užsifiksavę, tačiau tiesiog vis lengvinau ir lengvinau tą automobilį. Palengvini vienoje vietoje, palengvini kitoje, ką nors vis išpjauni, kol galiausiai nebelieka ką pjauti (šypsosi). Ir taip palengva vis pjaustant kėbulą tas automobilis pavirto tuo, kuo dabar yra. Tai nebuvo atlikta per vieną žiemą. Niekas gyvenime neįvyksta akimirksniu. Vis tobulėjau, dariau ir pagaminau galiausiai tai, ką ir norėjau. Niekas tuo metu to nedraudė. Turėjau visišką laisvę savo vaizduotei.
– Kodėl dalyvavai būtent „Autoplius Fast Lap“ varžybose?
– Dėl laisvės. Man karjeros pradžioje nerūpėjo taškai, užimtos vietos, nerūpėjo niekas, tik lenktynės. Už viską labiau norėjau to azarto ir adrenalino lenktyniaujant. Jau tais laikais vieni atvažiuodavo su visa komanda, mechanikais, palaikymo komanda, o aš tiesiog sėsdavau į savo gatvinį „Civicą“, pasisodindavau šalia draugę ir keliaudavome į „Nemuno žiedą“. Atvažiavus iš salono išsikraudavau atsarginius ratus, šuniuką, nusiimdavau numerius ir startuodavau. O po varžybų grįždavau savo eiga namo.
Karjeros pradžioje aš tiesiog sėsdavau į savo gatvinį „Civicą“, pasisodindavau šalia draugę ir keliaudavome į „Nemuno žiedą“ lenktyniauti
Atrodytų nuostabus laikas, savotiškas „rock n rollas“, tačiau dažnai po lenktynių gaudavau protestus. Tai padariau viena ne taip, tai kažką kitą. O man juk nebuvo nei minčių sukčiauti, aš norėjau tik važiuot ir daryt tai, ką moku geriausiai, o ne gvildent tuos protestus. Ir tuomet perėjau į OPEN klasę. O „Autoplius Fast Lap“ varžybose galiausiai neribodamas savęs galėjau ištobulinti bolidą.
– Kaip nusprendei parduoti tą legendinį, savotišku „Autoplius Fast Lap“ simboliu buvusį automobilį?
– Paskutinės mano lenktynės buvo 2017 m. sezone Lenkijoje ir tam tikra prasme jų metu „Super Lap“ sesijos metu) užkaltas variklis mane tartum nužudė.
2018 metais kol baigiau atstatinėti automobilį, „Autoplius Fast Lap“ netikėtai nutraukė veiklą. Pasitraukus jiems nebeliko varžybų, kuriose galėčiau dalyvauti. Prasidėjo Covid-19 pandemija ir mano, kaip lenktynininko, karjera visiškai neplanuotai baigėsi. Ilgai svarsčiau ar parduoti tą automobilį, ar pasilikti. Ir aplinkiniai sakė, neparduok, jei gaila. Tik žmona kartą paklausė labai gero klausimo – o kur tu su ja važiuosi? Taip ir atsakiau sau į tą klausimą – nėra kur, niekur nevažiuosiu. O laikyti automobilį tam, kad turėti – nėra prasmės.
Ir nemanau, kad problema organizatorius. Jei turėtume trasą, bet neturėtume organizatoriaus, žmonės veržtųsi joje važiuoti ir natūraliai atsirastų varžybų rengėjas. Problema yra vien tik prasta trasa.
Paskutinės Andriaus Firanto lenktynės 2017 m. Poznanės trasoje:
– Kodėl dabar „Honda S2000“ taip žvėriškai brangsta?
– Labai paprastas dalykas - kaip serijinių automobilių jų buvo labai mažai pagaminta. Visi jį mėgo, gyrė tiek jo unikalų variklį, tiek išvaizdą. Jis tikrai yra vertas būti brangstančiu, o ne pingančiu modeliu. Vien ką reiškia tai, kad jis yra roadsteris, kad nusiima jo stogas. Tik jį išleidus jau buvo aišku, kad jo vertė tik kils. Ir tas laikas atėjo. Kuo labiau mažėja jų skaičius, tuo labiau didėja vertė. Žmonės dar iki šiol gatvėje į šį automobilį žiūri kaip į stebuklą.
Žmonės dar iki šiol gatvėje į šį automobilį žiūri kaip į stebuklą.
– Šiuo metu dar turi kokią nors gatvei skirtą „Honda S2000“?
– Ne. Tikrai atsidžiaugiau tuo automobiliu. Galėjau dar kokią nors pasistatęs palaikyti ilgiau ir dabar už brangiau perparduoti. Bet nematau prasmės laikyti automobilį vien tam, kad vėliau jį už brangiau parduotum. Manau, kad gali turėti motociklą ir juo nevažinėti, bet jei jau automobilis tik stovi ir niekad juo nevažinėji, laikas jį parduoti. Taip ir padariau. Tas pats galioja ir žiediniam automobiliui.
– O jeigu „Honda S2000“ palygintume su tuometiniais jo konkurentais – BMW Z4 ar „Porsche Boxster“?
Manau, jog kol gamino „S2000“ (iki 2010 m. – red. pastaba) už jos kainą. Vertinant tai, ką už tą sumą gauni – tikrai nemačiau jokių realių konkurentų. O tikrai domėjausi, bandžiau įvairius automobilius. Man praeityje dažnai sakydavo: „tu hondistas, todėl taip ir sakai“. Tačiau ne, aš nesu „hondistas“, niekada juo nebuvau. Aš visada rinkausi tą automobilį, kuris už savo kainą tuo metu man daugiausiai duodavo. Kuris buvo, mano akimis, geriausias.
Tie aukšti sūkiai, tas aštrus valdymas. Jokiame „Honda S2000“ automobilio konkurente niekad nepajusi ko nors bent panašaus
Su „S2000“ pravažiavus bent kiek ekstremaliau, išlipęs iš automobilio tikrai gali pajausti, kaip plaka tavo širdis. Tada supranti, kad čia ką tik buvo kažkas nepakartojamo. Tie aukšti sūkiai, tas aštrus valdymas. Jokiame šio automobilio konkurente niekad nepajusi ko nors bent panašaus.