Iš tiesų pirmieji apvalūs vairai automobiliuose pasirodė dar 19 amžiuje. Jie buvo nusižiūrėti iš laivų. Pirmieji automobiliai buvo vairuojami rankenėlėmis, kurios buvo tiesiogiai sujungtos su priekiniais ratais, tačiau tam vis tiek reikėjo šiek tiek jėgos. Žmonės norėjo šias rankenėles laikyti abiem rankomis, kaip buvo laikomos vadžios. Tačiau prireikė automobilių lenktynių, kad žmonės galutinai įsitikintų, kad apvalus vairas yra visomis prasmėmis pranašesnis.
Toks vairas leidžia vairuoti abiem rankomis ir pats savo judesiais, kuomet priekiniai automobilio ratai yra veikiami įvairių jėgų, informuoja apie kelio būklę ir automobilio mikrojudesius. Juk kadaise ir vairo stiprintuvų nebuvo, todėl reikėjo gana daug jėgos, kad pavyktų automobilį nukreipti norima linkme. Tačiau nereikėtų manyti, kad vairai neturi trūkumų. Vienas iš jų – dydis.
Vairas su laiku tapo toks stiprus automobilio simbolis, kad visi gamintojai suvokė, kad jei jį pakeis kažkuo geresniu susilauks daugybės pagyrų. Tačiau kokia alternatyva nukonkuruotų mielą ir pažįstamą vairą? 1965 metais „Ford“ manė, kad surado atsakymą.
„Ford Mercury Park Lane“ kabriolete didelis vairas buvo pakeistas dviem gana mažais žiedais. Tai buvo tarsi du atskiri vairai, kurie buvo mechaniškai sujungti ir sukiojosi drauge. Automobilį buvo galima vairuoti abiem arba viena ranka. Šią sistemą „Ford“ sukūrė buvęs raketų inžinierius Robertas Rumpfas, kuris buvo įsitikinęs, kad „Wrist-Twist“ sistema yra visomis prasmėmis pranašesnė už įprastą vairą.
Visų pirma, palengvėjo įlipimas ir išlipimas iš automobilio, nes kelyje nebuvo jokio vairo, kuris trukdytų. „Wrist-Twist“ žiedai galėjo būti lengvai kilstelimi, kad vietos dar padaugėtų. Pagerėjo ir matomumas, nes didelis vairas neužstojo spidometro ir kitų rodmenų ar priekinio stiklo. Inžinieriai taip pat teigė, kad „Wrist-Twist“ leidžia rankas laikyti natūralesnėje padėtyje, todėl automobilis su šia sistema būtų patogesnis. Galiausiai, toks vairo mechanizmas turėjo būti tikslesnis.
„Ford“ į šią technologiją žiūrėjo rimtai ir atliko įvairiausius bandymus, į kuriuos buvo įtraukti ir paprasti vairuotojai. Visgi šis vairavimo metodas pasirodė per daug neįprastas – buvo manoma, kad žmonėms bus sunku prie to priprasti. Dar daugiau – inžinieriai manė, kad netikėtumai eisme būtų sunkiau išvengiami – jei kelyje staiga pasitaikytų kliūtis, būtų sunku jos išvengti. Taip „Wrist-Twist“ vos gimusi buvo pasiųsta į istorijos puslapius.