Galinius valytuvus turi visureigiai, krosoveriai ir hečbekai, nepriklausomai nuo jų kainos ir gamintojo. O tik retas sedanas ar sedano formos hečbekas gali pasigirti šiuo įrenginiu. Taip yra dėl šių skirtingų automobilių formos aerodinamikos subtilybių.
Važiuodamas pirmyn automobilis skverbiasi per orą tarsi žuvis per vandenį. Pati aptakiausia įmanoma forma yra lašas. Jei sukurtume patį aptakiausią įmanomą automobilį, jo priekis būtų platus ir apvalus, o arčiau galo kėbulas vis siaurėtų. Tačiau toks automobilis nebūtų labai praktiškas ar saugus, todėl gamintojai turi naudoti kiek labiau įprastas formas.
Automobilio stogą glostantis oras už jo turi nusileisti žemyn. Kai kėbulo galas yra plokščias, čia susidaro žemo oro sritis ir sūkuriai. O kai automobilis turi nuožulnų galinį stiklą, šis oras nusileidžia palaipsniui ir ta žemo slėgio sūkuriuoto oro sritis susidaro toliau už mašinos galo.
Tai prie ko čia tas valytuvas?
Galiniai hečbekų ir visureigių stiklai dažnai yra sumontuoti labai stačiai. Kartu tai praktiškai yra galinis kėbulo paviršius, tiesiai už kurio ir susidaro minėta žemo slėgio zona. Sūkuriai maišo dulkes bei vandens lašus, o ir tas žemas slėgis veikia tarsi dulkių siurblys. Visi šie nešvarumai neišvengiamai nugula ant galinio automobilio paviršiaus. Sedanų atveju tai yra tik bamperiai ir bagažinės dangtis, hečbekų – ir galinis stiklas.
Įprastai sedano galinis stiklas yra nuožulnus. Taigi, oras teka tiesiai per jį, nupūsdamas vandens lašus ir neleisdamas čia nusėsti dulkėms. Taigi, važiuojant galinis valytuvas yra tiesiog nereikalingas – galinis stiklas visada yra švarus.
Problemų kyla tik tuomet kai automobilis stovi – tada jokie aerodinamikos dėsniai jo neveikia ir jis visas gražiai pasidengia sniegu. Tačiau valytuvas tokiu atveju vis tiek greičiausiai nepadėtų ir tektų išsitraukti šluotelę bei grandiklį.
