Tai yra gana įdomus faktas, tačiau iš tikrųjų tai yra visai logiška. Kapitaline variklio restauracija vadiname visišką variklio atnaujinimą. Tai reiškia, kad automobilio širdis yra išardoma iki mažiausių detalių.
To dažniausiai prireikia dėl tarpinės susidėvėjimo ar rimtesnių gedimų. Tuo pačiu meistras apžiūri cilindrų sieneles, stūmoklius, žiedus, velenus, vožtuvus ir kitus variklio komponentus, ieškodamas rimtesnių susidėvėjimo ženklų. Po restauracijos variklis iš esmės vėl tampa nauju ir turėtų be problemų tarnauti pakankamai ilgą laiką.
Apie tai, kad po restauracijos į variklį pilami pigūs, ne aukščiausios kokybės tepalai, žino nedaug automobilių entuziastų. Tačiau restauratoriai ir variklių meistrai žino, jog geros, brangios alyvos naudojimas yra ne tik pinigų švaistymas, bet ir perrinktam varikliui žalingas pasirinkimas.
Reikalas tas, kad pakeisti stūmoklių žiedai ir, galbūt, patys stūmokliai turi prisišlifuoti prie cilindro sienelių. Kad ir kaip stengtųsi gamintojas, vidiniai darbiniai variklio paviršiai niekada nebūna idealiai lygūs – jie turi daugybę mažų defektų.
Dėl to visai nauji ar kapitaliai restauruoti varikliai daug godžiau ryja degalus – tiesiog jų viduje yra daugiau trinties nei turėtų būti pagal gamintojo specifikacijas. Dar daugiau – gamintojai neleidžia per daug apkrauti visai naujų variklių. Vairuotojai turi neperžengti sąlyginai žemos apsukų ribos, saugoti automobilį nuo per didelio krūvio. Modernūs automobiliai netgi turi sistemas, kurios riboja variklio apsukas, kol nenuvažiuojamas nustatytas kilometrų skaičius.
Su laiku visos judančios ir besitrinančios detalės viena prie kitos prisitaiko pačios, nušlifuodamos kontaktinį paviršių. Restauruotas variklis dirba vis gražiau ir gražiau, kol vidiniai komponentai galutinai prisitrina vienas prie kito. Ir būtent dėl to po restauracijos į variklius pilama ne tokia jau kokybiška alyva.
Kaip teigia garsus klasikinių automobilių mechanikas ir restauravimo dirbtuvių savininkas Ianas Tyrrellis, kokybiška alyva geriau sutepa vidinius variklio komponentus, todėl tie kontaktiniai paviršiai taip gerai neprisišlifuoja. Kitaip tariant, pigesnių tepalų suteikiamas aukštesnis trinties lygis ką tik restauruotuose varikliuose yra pageidaujamas. Ir Tyrrellis į restauruojamus klientų „Lamborghini“ pila būtent prastesnės kokybės tepalus.
Nekokybiški tepalai tiesiog nespėja pakenkti brangiam itališkam varikliui, nes po kelių šimtų kilometrų vis tiek yra keičiami. Kadangi vidiniai variklio komponentai šlifuojasi ir derinasi vienas prie kito, tepaluose lieka nemažai mikroskopinių metalo dalelių, kurias geriausia pašalinti pakankamai anksti. Na, o tada į klasikinį automobilio variklį keliauja kokybiška ir brangi alyva.
