„Versare“ kompanija buvo įkurta 1925 metais Niujorko valstijoje. Ji gamino troleibusus ir eksperimentavo su hibridinėmis jėgainėmis autobusams. Ir taip, perskaitėte teisingai – hibridinėmis. Tiesa, šios benzininės-elektrinės sistemos nebuvo kuriamos dėl kažkokio ekologiško transporto siekio. Tiesiog „Versare“ tikėjo, kad tokios sistemos būtų lankstesnės, geriau tinkančios sparčiai augantiems miestams. Be to, jos pagerintų dinamines autobusų charakteristikas ir supaprastintų jų konstrukciją.
Kai autobuso variklis yra priekyje, o varantys ratai – gale, transmisijai reikia labai ilgo veleno. Tas velenas įprastai yra rėmo viduryje, po autobuso kėbulu. Dėl tokios konstrukcijos mažėja naudingos erdvės autobuse, ypač laikais kai autobusų konstrukcija apskritai nebuvo labai praktiška. Galiausiai, norint sukurti keturiais ratais varomus autobusus reikia labai sudėtingų mechanizmų, kurie 20 amžiaus pradžioje tiesiog nebuvo prieinami.
Tačiau įkvėpimo Versare sėmėsi ne iš autobusų, o iš tramvajų. Ir taip pačioje savo gyvavimo pradžioje 1927 metais sukūrė jį – aštuonratį autobusą Monrealio tramvajų kompanijai.
Tai buvo labiau jau eksperimentinis autobusas. „Versare“ kompanija Monrealiui pasiūlė net 6 autobusus, bet, atrodo, kad 8 ratus turėjo tik vienas. „Versare“ autobusas turėjo 4 ašis – po dvi priekyje ir gale. Per elektro-benzininę sistemą buvo varomi 4 autobuso ratai – vėlgi, po du priekyje ir gale. Tokia neįprasta konstrukcija leido sukurti labai ilgą ir erdvų autobusą, kuris turėjo tapti alternatyva nuo bėgių priklausomiems tramvajams.
Tačiau Monrealio miestas „Versare“ autobusui pasirodė nesvetingas. Dar pačioje bandymų pradžioje paaiškėjo, kad šis monstras nesusitvarko su ankštomis miesto gatvėmis. Šio autobuso ilgis buvo apie 12 metrų – dabar autobusams tai nėra labai daug. Tačiau lygiai tokio pat ilgio buvo ir „Versare“ autobuso ratų bazė, todėl jis buvo tiesiog tragiškai nemanevringas. Taigi, šis autobusas buvo naudojamas tik plačioje ir ilgoje Atwater Av. – viename iš pagrindinių Monrealio prospektų. Neišvengiamai, šis autobusas buvo pramintas Atwaterio gatvės monstru.
Gaila, tačiau detalių apie šį autobusą išliko mažai, nes „Versare“ kompanija išnyko pakankamai anksti. 1928 metais „Versare“ įsigijo „Cincinnati Car Company“, gaminusi tramvajus, troleibusus ir vagonus. Maždaug tuo metu išnyko ir gamyklose saugoti techniniai Atwaterio gatvės monstro duomenys, nes kompanija buvo perkelta iš Niujorko į Ohajo valstiją. Jie nebuvo saugomi ir todėl, kad šis autobusas tuo metu jau buvo laikomas tik nepasiteisinusiu prototipu. 1931 metais Versare prekės ženklas buvo sugrįžęs, bet 1938 metais pranyko amžiams.
Visgi šį tą apie „Versare“ milžiną žinome. Po ilga jo nosimi slėpėsi amerikietiškas keturių cilindrų Buda variklis, greičiausiai išvystęs apie 31 kW galios. Jis iš esmės veikė tik kaip generatorius, tiekiantis galią dviem elektros varikliams, varantiems po vieną ašį priekyje ir gale. Laidai, žinoma, užima žymiai mažiau vietos nei įvairūs velenai, todėl tai buvo žymiai elegantiškesnis sprendimas. Tačiau pats autobusas buvo tiesiog per ilgas.
Iš kur žinome, kad jis buvo per ilgas? Na, 1934 metais jis perlūžo tiesiog gatvėje. Taip, šiandien yra ilgesnių ir didesnių autobusų („Neoplan Jumbocruiser“ buvo pats didžiausias), tačiau per beveik šimtą metų technologijos tikrai patobulėjo.
„Versare“ autobusas buvo sukaltas kaip tramvajaus vagonas – nors jis turėjo metalinį rėmą, kėbulas turėjo medinį karkasą. Atstumas tarp ašių buvo tiesiog per didelis, todėl centrinę konstrukcijos dalį važiuojant veikė didžiulis stresas, kuris Atwaterio gatvės monstrą galiausiai ir sulaužė.
