Kei klasės automobiliams taikomi mažesni mokesčiai, todėl sausakimšuose Japonijos miestuose tokie automobiliai yra labai praktiški. Tačiau kodėl jie nepasiekia Europos?
Griežti kei klasės standartai paskatino automobilių gamintojų kūrybiškumą ir atskiros automobilių kultūros atšakos vystymąsi. Kei klasėje yra ir sportinių automobilių, ir visureigių, ir sunkvežimių, ir net mikroautobusų. Ten tikrai surastumėte ir sau patinkantį automobilį, net jei neišdrįstumėte jo pirkti dėl labai mažo dydžio.
Kei klasei tuo metu priklausė tik 2,8 m ilgio ir 1 m pločio neviršijantys automobiliai.
Kei klasė susiformavo netrukus po Antrojo pasaulinio karo. Daugelis karą pralaimėjusios šalies gyventojų galėjo sau leisti tik dvirates transporto priemones. Norėdama paskatinti automobilių pramonę, Japonijos valdžia 1949 metais nustatė, kad automobiliai su 150 cm3 keturtakčiu arba 100 cm3 dvitakčiu varikliu nebus apmokestinami kaip dideli. Tuo pačiu apibrėžtas ir maksimalus automobilio dydis – kei klasei tuo metu priklausė tik 2,8 m ilgio ir 1 m pločio neviršijantys automobiliai.
Žinoma, bėgant laikui kei klasės automobiliai augo. 150 cm³ varikliai jau 1950-aisiais paaugo iki 300, o jau 1955-aisiais – iki 360 cm³. 1976-1990 metais kei klasei buvo leidžiamas maksimalus 550 cm³ darbinis tūris, vėliau – 660. Pastarasis standartas galioja iki šiol. Dabartiniai kei klasės automobiliai yra iki 3,4 metrų ilgio, 1,48 m pločio ir 2 m aukščio.
Kei klasėje rastume labai daug iš tikrųjų įdomių automobilių. Pavyzdžiui, Autozam AZ-1 – 1992-1995 metais gamintas automobilis primena kišeninį superautomobilį.
Honda Beat, gamintas 1991-1996 metais, yra šiek tiek kuklesnis, bet vis tiek įdomus sportinis automobilis su varikliu viduryje. Jo dizainą kūrė Pininfarina.
Tuo tarpu antros kartos Subaru Sambar mikroautobusai, gaminti 1966-1973 metais, primena sumažintą Volkswagen Type 2 versiją.
Ir tarp visiškai naujų kei klasės automobilių rastume įdomių mašinų. Honda S660 yra mažas, modernus ir savotiškai gražus sportinis automobilis.
Ir įdomius kei klasės automobilius galėtume vardinti labai ilgai. Ypač tuos, kurių Europoje jūs net nesate matę.
Nei vienas iš paminėtų kei klasės automobilių nebuvo pardavinėjamas toli už Japonijos ribų. Tiesą sakant, absoliuti dauguma japoniškų kei automobilių nebuvo eksportuojami. Tik kodėl? Pasirodo, yra net kelios priežastys.
Kaina
Kei klasės automobiliai yra kuriami ir gaminami taip, kad būtų pigūs. Gamintojams juos apsimoka gaminti tik todėl, kad Japonijoje jų parduodama išties daug. Europoje ir JAV, kur kei klasė apskritai neegzistuoja, tokie automobiliai tikrai nebūtų labai populiarūs, nes čia jiems negalioja jokios lengvatos. Kadangi dideliais skaičiais šių automobilių parduoti nepavyktų, jų pardavinėti tiesiog neapsimoka. Juk tam reikėtų didelių investicijų, susijusių ne tik su sertifikatais ir importu, bet ir vairu kitoje salono pusėje.
Saugumas
Kei klasės automobiliai yra kuriami Japonijos rinkai ir priklauso visiškai atskirai kategorijai, kuriai nėra taikomi tokie griežti reikalavimai saugumui. Norėdami eksportuoti šiuos automobilius į Europą ar JAV gamintojai turėtų atlikti kur kas išsamesnius saugumo bandymus. Tikėtina, kad kėbulus tektų stiprinti, reikėtų ieškoti pėstiesiems draugiškesnių formų, automobilis būtų sunkesnis ir jam reikėtų didesnio variklio. Kitaip tariant, gamintojas turėtų investuoti pakankamai daug pinigų, kad galėtų eksportuoti automobilį, kuris Europoje ir JAV tikrai nebūtų labai populiarus.
Dydis
Jau minėjome, kad Vakaruose kei automobiliai tikrai nebūtų tokie populiarūs, nes jiems čia nėra taikomos lengvatos. Tačiau yra ir daugiau priežasčių – jie mums tiesiog per maži. Mūsų žmonės yra didesni nei japonai (ir ūgiu, ir apimtimis) ir mes retai važinėjame tik miestuose. Net jei gyvenate Vilniuje ar Kaune, tikėtina, kad dažnai išvažiuojate už miesto ribų. Trumpa automobilio ratų bazė greitkelyje ar vingiuotame kelyje greitai atskleistų savo trūkumus.
Pažvelkite į Europoje populiarius miesto automobilius – Volkswagen Up!, Hyundai i10, Peugeot 208 - visi šie automobiliai yra didesni už kei klasės mašinas. Stilingasis Fiat 500 daug kam atrodo per mažas, o net ir jis netilptų į kei klasės rėmus. Kas nors tikrai primins Smart ForTwo, kuris netgi buvo eksportuojamas į Japoniją, bet kiek šių automobilių matote gatvėse?
Vakariečiams netiktų ne tik paties automobilio, bet ir variklio dydis – 0,66 l variklis, išvystantis apie 47 kW yra sunkiai suderinamas su mūsų gyvenimo būdu. Todėl, kai kei automobiliai pasiekdavo Europą, jie turėdavo didesnius variklius.
Kei automobiliai Europoje
Ar esate girdėję apie Daihatsu Copen? Tai – mažas sportinis dvivietis kabrioletas. Japonijoje jis atitinka kei klasės standartus, tačiau Europoje pardavinėtos Copen versijos turėjo didesnius 1,3 litrų variklius.
Suzuki Jimny, beje, Japonijoje irgi priklauso kei klasei, nors Europoje parduodamos visureigio versijos turi didesnį variklį, storesnius bamperius, platesnes arkas ir išorėje sumontuotą atsarginį ratą.
Ir elektromobilis Mitsubishi i-MiEV yra kei klasės atstovas. Kaip ir Suzuki Alto. Taigi, kei klasės atstovų, ištrūkusių iš Japonijos rinkos, yra, nors ir visai nedaug.
Tiesa yra ta, kad kei klasės automobiliai yra sukurti taip, kad būtų pigūs. Gamintojas turi pasitikėti savo produktu ir tikėti, kad jis bus gausiai perkamas ir už Japonijos ribų, kad ryžtųsi investicijoms, reikalingoms norint pritaikyti kei automobilį Vakarų rinkoms. Nes labai maži automobiliai čia retai sulaukia didelio populiarumo.
