402 „Peugeot“ gamoje keitė du modelius – 401 ir 601. Priklausomai nuo versijos, šis automobilis turėjo 2-2,1 litro variklį, išvystantį 55-63 AG. „Peugeot 402“ teoriškai galėjo įsibėgėti iki 125 km/val., nors, aišku, ketvirtojo dešimtmečio viduryje nelabai buvo vietos, kur tokį greitį būtų galima pasiekti.
Iš tikrųjų, 402 buvo labai reikšmingas „Peugeot“ automobilis. Tai buvo aštrus posūkis link aerodinamiško automobilių dizaino. Vos prieš metus automobilių pramonę buvo sudrebinęs „Chrysler Airflow“ – pirmasis masinės gamybos automobilis, sukurtas intensyviai naudojant vėjo tunelį.
Su Orvilleo Wrighto (vieno iš pirmųjų lėktuvų kūrėjo) pagalba sukurtas „Airflow“ nė iš tolo nepriminė kitų laikmečio automobilių.
Iš tikrųjų, nors aptakių automobilių buvo ir anksčiau, niekas gerai nesuprato aerodinamikos principų ir prasmės. „Chrysler“ tik bandymuose vėjo tunelyje sužinojo, kad ketvirtojo dešimtmečio automobiliai yra aerodinamiški kaip plytos. Tiesą sakant, kai kurie automobiliai buvo aerodinamiškesni važiuodami atbulomis.
Štai Peugeot 401 – vienas iš automobilių, kuriuos pakeitė 402:
Šis automobilis buvo gaminamas labai trumpai – 1934-1935 metais. Ir tai yra įrodymas, kad „Peugeot“ greitai reagavo į naujas žinias automobilių dizaine – 401 gamyba buvo nutraukta, kai šį modelį pakeitė žymiai aptakesnis 402.
Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl „Peugeot 402“ priekiniai žibintai yra paslėpti už priekinių grotelių – tai leido sukurti aptakesnį automobilio dizainą. Kaip pastebėjote žiūrėdami į 401, tais laikais žibintai nebuvo integruojami į automobilio kėbulą. Nors sunku įvertinti, kaip tai kenkė automobilio aerodinamikai, „Peugeot“ dizaineriai pamanė, kad įprastose vietose sumontuoti žibintai darkys tą vėjo nuglostytą 402 siluetą.
Bet tai dar ne viskas. Šis sprendimas leido išlaikyti paprastesnę gamybą. Kaip pastebėsite, 402 sparnai buvo visiškai priglausti prie automobilio kapoto ir nosies. Taigi, kai 401 turėjo gražų kampelį lempoms, akivaizdžios vietos žibintams 402 priekyje nebuvo. Būtų tekę keisti sparnų formą, kuri šiaip jau buvo gana paprasta, o tai būtų apsunkinę kėbulų gamintojų darbą. Paslėpti žibintus už grotelių buvo tiesiog paprasčiau.
Galiausiai, už grotelių paslėpti žibintai buvo apsaugoti nuo kelio akmenų. Juk kalbame apie 1935-uosius metus – prancūzai kasdien važinėjo žvyrkeliais. Stiklas, iš kurio buvo gaminami žibintai, buvo labai brangus, todėl buvo logiška jį bent šiek tiek paslėpti. Dėl tos pačios priežasties žibintus už grotelių slėpė ir ankstyvieji „Land Rover“ visureigiai, kurie buvo skirti bekelei ir labai prastiems keliams.
„Peugeot“ šis dizainas – tiek aptakus kėbulas, tiek paslėpti žibintai – patiko, todėl jis buvo atkartotas dar porą kartų. Labiausiai dėl estetinių priežasčių – tokie aerodinamiški automobiliai atrodė labai moderniai. Bet taip pat ir dėl tikrų aerodinamiško kėbulo privalumų – aptakūs automobiliai greičiau bėgėjosi ir naudojo mažiau degalų. Nors žibintų montavimas už grotelių turi ir trūkumų.
Visų pirma, grotelės šiek tiek, nors ir labai nežymiai, blokuoja šviesos spindulį. Ir prieiti prie žibintų yra šiek tiek sunkiau, nors „Peugeot 402“ turėjo labai lengvai nuimamas groteles. Galiausiai, taip arti sumontuoti žibintai sunkiai apšviečia visą kelio plotį. Tačiau 1936-1937 metais gamintas „Peugeot 302“ atrodė labai panašus į savo didesnį brolį.
Ir 1938-1942 metais gamintas mažylis 202 išsaugojo tokį dizainą. Beje, „Peugeot 202“ buvo trumpai gaminamas ir po Antrojo pasaulinio karo, todėl techniškai būtent jis „Peugeot“ istorijoje ilgiausiai nešiojo žibintus už priekinių grotelių.