Tik 7 procentai
Vasario mėnesį, pagal Lietuvos transporto saugos administracijos Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus duomenis, Lietuvoje mokyti vairuoti teisę turėjo 1627 vairavimo instruktoriai. Iš jų suteikta teisė dirbti vairavimo mokyklose 1508 vyrams ir tik 119 moterų.
Iš jų atitinkamai 783 vyrai ir 25 moterys gali dirbti ir vairuotojų mokytojais – pastariems profesijos atstovams keliamas papildomas reikalavimas – turėti automobilizmo srities išsilavinimą.
Apklausus kelias didžiausias Lietuvoje vairavimo mokyklas, kiek pas juos dirba instruktorių moterų, atsakymai skiriasi. Tarkime, „Dorkanas“, turintis 25 vairavimo instruktorius ir 7 vairuotojų mokytojus vyrus visai neturi vairavimo instruktorių moterų, „Draiveris“ turi daugiau negu 30 vyrų ir 2 moteris (tai sudaro apie 6 proc.), „Arv-auto“ turi 53 vyrus ir 9 moteris (15 proc.), „Rigveda“ visoje Lietuvoje turi, kaip teigė vadovas, apie 85–90 vyrų ir apie 20 moterų (18 proc.). Šias mokyklas lenkia kai kurios mažesnės mokyklos, pavyzdžiui, „Amplius“, kurioje dirba 5 vyrai ir 2 moterys (29 proc).
Lietuvoje 783 vyrai ir 25 moterys gali dirbti ir vairuotojų mokytojais.
Grynai „moteriška“ specialybė
Nors kol kas turime tik 7 proc. vairavimo instruktorių moterų, Kėdainiuose vairavimo instruktore dirbanti Aldona Juozaitytė-Pieva yra įsitikinusi – ilgainiui šis procentas didės. Turbūt dėl keleto priežasčių. Žinoma, dėl lygybės ir moterų įgalinimo turime puikių pavyzdžių kitose šalyse, tarkime, Ruandoje, kur bent 30 proc. moterų privalo užimti vietas vyriausybėje, ir būtent Ruanda pirmauja pagal parlamentarių skaičių – šiuo metu jų yra net 61 proc.
„Tačiau egzistuoja ir vis dar blogi pavyzdžiai. Šalis, kurioje šįmet vyko žymusis Dakaro ralis, Saudo Arabija, tik 2018 m. suteikė teisę moterims apskritai vairuoti“, – teigia Aldona. Tačiau, pasak jos, procentas didės dar ir dėl to, kad ši specialybė yra grynai „moteriška“.
„Tai supratau padirbusi vos kelias savaites. Ir kokia nuostaba tada mane užgriuvo! Liūdesys irgi. Labai nesigilinant į patriarchato visuomenės istoriją, kai moteris ne tik negalėjo balsuoti, bet ir sunkiai skynėsi kelią iki kitų teisių – taigi ir masiškai vairuoti, – stereotipas, kad mokyti turi ar sugeba tik vyrai, kad tai yra grynai „vyriška“ profesija, yra nesąmonė.
Viena vertus, apskritai po truputį nyksta riba, skirstymas, kas yra „vyriška“ ir „moteriška“, antra vertus – jeigu visgi skirstytume, empatija, kantrybė ir atidumas yra moterims įgimta savybė“, – teigia A.Juozaitytė-Pieva.
Ji taip pat pabrėžia, kad, nepaisant lyties, amžiaus ar kitokių socialinių skirtumų, vairavimo instruktorius turi ne tik išmanyti vairavimo subtilybes, bet ir būti puikus mokytojas. Geras instruktorius, pasak jos, nebūtinai yra tas, kuris turi didelę vairavimo ar netgi mokymo patirtį. Netgi jeigu jis turi techninių sporto šakų titulų, tai dar nereiškia gebėjimo išmokyti to, ką moki pats.
„Geras instruktorius yra tas, kuris savo žinias ir požiūrį geba puikiai perteikti mokiniui. Taigi jis turi būti pedagogas ar edukologas iš pašaukimo, ne tik ralistas ar taksistas“ – apibendrina A.Juozaitytė.
Empatija – būti tokia, kokia esi reikalinga mokiniui
Aldonai antrina ir geriausia 2017 ir 2018 m. Lietuvos vairuotoja Solveiga Dambrauskaitė-Bakutienė. 6-erius metus dirbanti vairuotojų mokytoja Kaune teigia, kad ji kartais juokauja, kad išmokytum vairuoti, pačiam nebūtina to mokėti: „Šiame darbe juk svarbiausia ne kaip tu moki vairuoti, bet kaip moki mokyti.“ Moteris pabrėžia, kad dirbant šį darbą labiausiai reikia empatijos, kantrybės, nuoseklumo ir noro nuolat domėtis savo sritimi, tobulėti pačiam.
Aldona Juozaitytė-Pieva pateikia pavyzdį: „Pažinojau ne vienus metus dirbantį instruktorių, beje, labai gerai apie save maniusį, kuris pirmą pamoką visiems be išlygų mokiniams duodavo tuos pačius sunkiausius pratimus aikštelėje. Ne visi juos atlikdavo, o ką bekalbėti, ar suprasdavo, ką atlieka. Nes tiesiog daryti, ką tau nurodo, yra viena, o sugalvoti pačiam, kodėl reikia taip daryti – kas kita. Taigi vieni mokiniai prarasdavo pasitikėjimą savimi ir mesdavo šį užsiėmimą, kiti sugrįždavo jau pas kitus instruktorius, treti labai jautriai reaguodavo į rašomus žemus balus. Mokymo pradžioje negali duoti užduoties, kurios mokinys neatliks.“
Ta empatija, tokia būdinga moterims, pasak A.Juozaitytės-Pievos, žengia koja kojon su kantrybe. Jeigu jauti, prisitaikai prie mokinio, reiškia esi kantrus jo tempui ir mąstymo, suvokimo specifikai: „Kartosite tą pratimą tiek kartų, kol jis jį ne tik atliks, bet supras, kodėl išėjo ar neišėjo atlikti.“ Pasak jos, dirbant šį darbą būtina „pajausti“ mokinį: jo tempą, baimes, mąstymo manierą. Negali visiems taikyti šabloniško mokymo metodo.
Na, o Silvija Pervova, trejus metus dirbanti instruktore Skuode ir Klaipėdoje, dar kitaip papildo empatijos sąvoką: „Kiekvieną dieną aš save tobulinu ir ieškau savęs tokios, kokia esu reikalinga mokiniui.“
„Lauk bėdos“, arba gajūs stereotipai
Tačiau kad ir kaip romantiškai ši profesija skambėtų, neišvengiama čia ir stereotipų. S.Pervova prisimena tokį smagų nuotykį, kuris tai patvirtina: „Vasara. „Kamštis“. Mokomojo automobilio langai atidaryti. Gale stovi du motociklininkai. Girdžiu: „Žiūrėk, moteris instruktorė! Lauk bėdos!“ Tada moteris tik atsisuko ir motociklininkams pamojavusi nusišypsojo. Visgi toks nutikimas atspindi dažną realybę.
Vairavimo instruktorė pastebi, kad pirmą pusmetį Klaipėdos gatvėse kas antras atsisukdavo į ją pasižiūrėti – tiek vairuotojai, tiek pėstieji. Ir nors tai su metais retėja, bet dar pasitaiko. Ši nuostaba atsispindi ir mokinių reakcijose: „Mokiniai ateina jau apsisprendę ir žinodami, su kuo nori mokytis. Akivaizdžiai nežinojo tik vienas vyrukas ir buvo pasiruošęs išeiti sutarties sudarymo metu, tačiau jį labai sutrikusį pristabdė kartu buvusi jo šeima. Baigiant mokymuisi jis buvo nuoširdžiai dėkingas ir džiaugėsi, kad liko. Po jo rekomendacijų dar keli jaunuoliai pradėjo mokytis pas mane”, – dalijasi Silvija.
Kai kurie renkasi pagal lytį
S.Dambrauskaitė-Bakutienė pažymi, kad kai kurie mokiniai iškart atėję į mokyklą nori mokytis tik su moterimi, o kiti – tik su vyru. Ir čia iš karto atsiranda lyties pasirinkimas: „Gaila, kad žmonės mokytojus vis dar renkasi ne pagal pasiekimus, o vadovaudamiesi stereotipais.“
Aldona taip pat prisimena, kaip servise mechanikas jos mokines vadino „vištomis“, o ir į ją pačią žiūrėdavo kreivai, kaip į kažkokią „nesuvokiamybę“.
Kad ir kaip romantiškai ši profesija skambėtų, neišvengiama čia ir stereotipų.
Nonsesnas, arba pagal prigimtį
Žmonės, nepažįstantys S.Dambrauskaitės-Bakutienės, išgirdę, jog ji dirba vairuotojų mokytoja, nustemba – neva kaip gi jauna moteris dirba tokį sunkų darbą, kuriame reikia tiek daug techninių žinių ir mokėti labai gerai vairuoti. O Solveigai tokie komentarai tik kelia šypseną, nes šis darbas jai nėra sunkus.
„Techninių žinių turiu gana daug – esu baigusi transporto inžinerijos magistro studijas, o vairuoti taip pat moku pakankamai gerai.“ Ji juokauja, kad jai patinka laužyti stereotipus ir derinti „nesuderinamus“ dalykus: „Baigusi studijas, atradau savyje mokytojams būdingų charakterio savybių, abi šias sritis suderinau ir tapau vairuotojų mokytoja. Tačiau moteris, išmananti apie automobilius, šiandien vis dar daugeliui atrodo nonsensas.“
Kaip ir vairuojanti motociklus A.Juozaitytė-Pieva, aktyvi motociklininkė, moto žurnalistė, jau daugiau negu 10 metų važinėjanti Lietuvos motociklų padangėje. Mergina pripažįsta, kad ji eina ten, kur veda jos prigimtis, stengdamasi nekreipti dėmesio į visuomenės primestus standartus, esą, kokia turėtų ir kokia neturėtų būti moteris.
„Esu ketvirtos kartos pedagogė – mano prosenelis, močiutė ir mama buvo mokyklų direktoriai ir, žinoma, mokytojai. Tad mokymas man įrašytas kraujyje. Džiaugiuosi, kad radau, kur šį gebėjimą panaudoti.
Vilniuje trečius metus dirbanti E.Pakėnaitė pažymi, kad šioje srityje moterų sąlyginai mažai, nes ne tik dar egzistuoja vyriškos ir moteriškos profesijos, bet galbūt ir ne tiek daug moterų taip patinka vairavimas, kad pasirinktų tai kaip profesiją. Paklausta, kodėl ji pasirinko, Eidvilė atsakė, jog įtakos jai turėjo tėtis – legendinis vairavimo instruktorius ir žurnalistas Artūras Pakėnas.
„Mano tėčio darbai, kiek aš pamenu, siejosi su automobiliais. Buvau didelė gerbėja, net protestuodavau prieš darželį, kad tik tėtis pasiimtų mane kartu. Ne vienus metus buvau ir tėčio šturmanė „Press ralyje“ – kartu teko pasidžiaugti prizinėmis vietomis. Visada traukė vairavimas ir vairavimo instruktoriaus darbas – tai puiki veikla save realizuoti. Sėmiausi žinių iš tėčio, taip pat gyvendama Londone iš ten dirbančių puikių instruktorių“, – teigia E.Pakėnaitė.
O štai S.Pervovą, tada dar dirbusią administratore vairavimo mokykloje, į naujas pareigas pakvietė direktorius. Mąsčiusi tris dienas, ji galop sutiko. Nors tai moteriai buvo didelis iššūkis, dabar ji džiaugiasi rezultatais ir jaučiasi dėkinga už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę save išbandyti.
Kairė ar dešinė?
Kalbant apie vairavimo instruktorius, visada smalsu paklausti: o kokie tie mokiniai, kokios jų klaidos? S.Pervova pažymi, kad apskritai žmonės yra labai skirtingi, tad apie mokinių skirtumus galėtumei rašyti ištisus psichologinius traktatus. „Bet galiu pasakyt tik tiek, kad į visus įdedu vienodai pastangų, tačiau rezultatai skirtingi, nes asmenybės – jų charakteris ir suvokimas – yra skirtingos,“ – sako S.Pervova.
E.Pakėnaitė pagrindinėmis mokinių klaidomis įvardija dėmesingumo stoką ir norą skubėti. S.Dambrauskaitė-Bakutienė tokioms klaidoms priskiria dar ir požiūrį „aš jau moku“ arba „mane turi išmokyti“. Pirmuoju atveju, mokinys, manantis, jog viską žino, blokuoja jam suteikiamą naudingą informaciją ir pastabas. Nors jis tikrai moka perjungti pavaras ir pajudėti iš vietos, tai nereiškia, kadd to pakanka norint sėkmingai išlaikyti vairavimo egzaminą ir vadintis „vairuotoju“.
Antruoju atveju, kai mokinys mano, jog norint išlaikyti vairavimo egzaminą užtenka ateiti į vairavimo mokyklą, susimokėti bei išnaudoti visas privalomas pamokas irgi klysta. „Vairavimo instruktorius suteikia žinias, o jas įsisavinti tenka pačiam mokiniui, reikia mokytis, o tai vieniems sekasi lengviau, kitiems – sunkiau“, – teigia Solveiga. Beje, ji prisimena ir smagią situaciją: „Kartais pasitaiko tokių mokinių, kuriems yra sudėtinga atskirti kryptis. Turėjau mokinę, kuri kaskart įlipus į automobilį užsiklijuodavo du lipnius lapelius ant vairo su užrašais „kairė“ ir „dešinė“.
E.Pakėnaitė pagrindinėmis mokinių klaidomis įvardija dėmesingumo stoką ir norą skubėti.
Na, o sunkiausia, pasak jos, yra išmokyti tą, kuris nenori mokytis. Pavyzdžiui, būna, jog tėvai už rankos atveda savo pilnamečius vaikus, sumoka už kursus, o tie ateina ir sako, jog jiems nereikia nei teisių, nei automobilio. „Tai kaip tokį išmokyti? Nesakau, kad neįmanoma, tačiau pakankamai nelengva.“ O štai S.Pervovai šiame darbe sunkiausia yra bendra psichologinė įtampa: „Atsiveži į miesto eismą neturintį vairuotojo įgūdžių žmogų: atsakomybė ir matymas dvigubas, o mašinoje tokių trys!”
Suvokti gabaritus, išmokti pasitaisyti
Ir dar šiek tiek apie mokymo metodus. Laikai keičiasi – vis labiau pabrėžiamas „į mokinį orientuotas mokymasis“, kai su mokiniu reikia daugiau bendradarbiauti, kalbėtis, netgi diskutuoti, negu jam diktuoti ar tiesiog nurodyti, ką daryti. Diskursas reikalingas, kad mokinys pats rastų atsakymus, arba bent jau jų ieškotų. Taip skatinamas mąstymas, įsitraukimas ir supratimas. Svarbu ir per daug nepabrėžti klaidų, vengti tiesioginės kritikos, skatinti mokinius patiems nuspręsti, kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje.
Suvokimo, ne tik „darymo“, prasmę akcentuoja ir S.Pervova: „Su mokiniais visiems pratimams ieškome atspirties taškų, kad mokinys gautų galutinį rezultatą (pavyzdžiui, prisiparkuotų atbulai stačiai), tačiau baigiantis vairavimo pamokoms provokuoju kai kurių mokinių matymą ir mąstymą, užmirštant atspirties taškus. Juk prisiparkuoti galima iš bet kokios padėties, tik reikia suvokti savo gabaritus, suprasti, ką matai veidrodėliuose ir kur ta mašina turi atsidurti.“
Panašiai elgiasi ir S.Dambrauskaitė-Bakutienė: „Visada leidžiu mokiniui pabandyti padaryti parkavimą pačiam be mano nurodymų (arba įvardyti žodžiais). Tada kartu išanalizuojame, kas buvo padaryta gerai ir ką reikėtų keisti. Stengiuosi kiekvienam mokiniui taikyti jam priimtiniausią metodiką, o ne bandyti mokyti pagal savo standartus.“ E.Pakėnaitė pabrėžia, kad pagrindinis parkavimo akcentas yra tai, kad mokinys išmoktų pasitaisyti padarius klaidą, o tai jau yra labai individualu.
