Turbūt net nereikia aiškinti, kam sunkvežimiams reikalingas tas atbulinės eigos signalas. Šios mašinos yra pakankamai didelės, dažnai neturi galinio lango, todėl vairuotojai tikrai negali pasidžiaugti puikiu apžvalgos kampu – sunkvežimiai įprastai turi dideles akląsias zonas. Ir pats sunkvežimio ilgis apsunkina manevravimą atbulomis, todėl būtina laikytis tam tikrų saugumo taisyklių. Tas garsinis signalas perspėja aplinkinius, kad sunkvežimis manevruoja atbulomis, ir jo vairuotojas gali nematyti tiesiai už jo esančių žmonių.
Būtent su tokia mintimi tą atbulinės eigos signalą ir išrado japonų inžinierius Matsusaburo Yamaguchi. Pirmasis toks prietaisas pagamintas dar 1963 metais ir netruko tapti sunkvežimių pramonės standartu. Niekas nėra suskaičiavęs, kiek gyvybių yra išgelbėjęs tas paprastas pypsėjimas, tačiau tikrai nemažai. Netoli sunkiosios technikos besisukiojantys žmonės atkreipia dėmesį, kai išgirsta tą lengvai atpažįstamą garsą, ir, jei reikia, pasitraukia iš kelio.
Tačiau tas garsas yra ir nemenka problema. Reikalas tas, kad jis kelia labai didelį triukšmą – tas pypsėjimas lengvai pasiekia 97–112 decibelų. Šis garsas privalo būti intensyvus, kad būtų lengvai girdimas ir per statybų aikštelės triukšmą, tačiau jį girdi ne tik sunkvežimio kelyje galintys pasimaišyti žmonės.
Skaičiuojama, kad atbulinės eigos signalas yra girdimas net už 3 kilometrų, todėl jis erzina aplinkinių namų gyventojus. 1000 Hz pypsėjimas yra ne tik erzinantis, bet ir nereikalingas – ar devintame daugiabučio aukšte įsitaisęs studentas turi žinoti, kad kažkur netoli sunkvežimis atvežė žvyro? Atbulinės eigos signalas nepatinka ir patiems sunkvežimių vairuotojams bei šalia šių mašinų triūsiantiems darbininkams. Taip, tai yra saugumo įrangos dalis, bet pypsėjimas tikrai rėžia ausį ir, kaip rodo mokslininkų nustatytos normos, kenkia klausai.
Negana to, pypsėjimas su laiku praranda veiksmingumą. Aplink šį garsą skleidžiančias mašinas besisukiojantys darbininkai su laiku pripranta prie pypsėjimo ir į jį nebereaguoja. Juolab kad kartais sunku nustatyti, iš kurios pusės perspėjimo signalas sklinda. Kas vien iš pypsėjimo pasakys, ar pradėjo judėti šalia esantis sunkvežimis, ar kažkas pristatė medžiagas visai kitame statybų aikštelės gale.
Šiais laikais su akustine tarša miestuose kovojama itin aktyviai. Štai Londone ir kituose Jungtinės Karalystės miestuose toks senamadiškas atbulinės eigos signalas dabar yra itin retas reiškinys. Pasikeitę standartai jį pavertė nepageidaujamu. Tiesą sakant, ne viename Europos mieste atbuli manevruojantys sunkvežimiai jau nebe pypsi, o šnypščia.
Iš pradžių buvo bandoma sukurti išmanias atbulinės eigos signalų sistemas. Jų pagrindas – garsinio signalo pritaikymas prie aplinkos sąlygų. T. y. ne tokioje jau triukšmingoje statybų aikštelėje sunkvežimiai pypsėdavo šiek tiek tyliau. Nors ši technologija yra geriau nei senas visus erzinantis atbulinės eigos signalas, ji irgi nebuvo tobula. Todėl dabar sunkvežimiai vis dažniau naudoja baltojo triukšmo generatorius.
Čia galite išgirsti, kokį baltąjį triukšmą skleidžia sunkvežimiai:
Baltasis triukšmas, labai paprastai tariant, yra šnypštimas. Bangų muša, seno televizoriaus ar radijo imtuvo šnypštimas, lėktuvo variklių ūžimas – tai keli baltojo triukšmo pavyzdžiai. Toks garsas neturi būti labai intensyvus – jis gerai girdimas net ir riaumojant didžiajai statybų technikai, jį sunkiai blokuoja garsą slopinančios ausinės. Svarbiausia, darbininkai ne tik girdi šį perspėjimo signalą, bet gali lengvai pasakyti, iš kurios pusės jis sklinda. Tiesiai už sunkvežimio šis garsas yra ryškiausias, todėl saugumas dėl šių sistemų nenukenčia.
Baltojo triukšmo generatoriai į sunkvežimius montuojami vis dažniau. Tiesa, kartais jie ne pakeičia, bet papildo įprastus pypsėjimo aparatus. Tai efektyviai slopina akustinę miestų taršą ir tausoja darbininkų sveikatą, todėl tai yra labai pozityviai vertinamas senos problemos sprendimas.
