Greitis žmogui nėra natūralus reiškinys. Mes nesame labai greiti bėgikai ar plaukikai. Tačiau matydami aplink lakstančius stiprius ir greitus laukinius arklius žmonės suprato, kad daugiau nuveiks judėdami greičiau. Aišku, arkliai irgi nepasiekia tokio greičio, kuris šiandien mums būtų kuo nors įspūdingas. Tačiau kai 19-ame amžiuje prasidėjo garvežių era, žmonės iš tiesų sunerimo – ar paprasti keleiviai gali atlaikyti tokį greitį?
Tiesa, pirmuosius garvežius arkliai lenkė greičiu, tačiau traukiniai netruko pasiekti net stulbinančius 90 km/val. Dabar iš to galime pasijuokti, tačiau anksčiau žmonės abejojo, ar jų kūnai gali pakelti tokias apkrovas. Prastas fizikos ir elementarios anatomijos supratimas šiandien kelia šypseną.
Kodėl žmonės bijojo greičio?
Tai ko gi bijojo žmonės? Iš pradžių buvo manoma, kad tokiu greičiu lekiantys traukiniai kažkodėl labai įkais. Tai, žinoma, pasirodė esanti visiška nesąmonė, kuriai paneigti daug įrodymų nereikėjo. Pirmieji bandymai su garvežiais buvo atliekami be žmonių ir jokio vagonų įkaitimo tiesiog nebuvo.
Tačiau skeptikai vis tiek teigė, kad žmogaus kūnas važiuodamas tokiu greičiu ims lydytis nuo apkrovų. Sunku pasakyti, kuo buvo grindžiama ši idėja, tačiau kažkodėl buvo manoma, kad keleivių kūnai bus taip stipriai spaudžiami prie sėdynių, kad negalės nei pajudėti, o ne vieną ištiks mirtis.
Net ir to meto mokslininkai suskubo tai paneigti. Iš didelio aukščio krentantis žmogus gali pasiekti ir daugiau nei 100 km/val. greitį (maksimalus įprasto parašiutininko greitis – 195 km/val.), tačiau miršta tik nuo smūgio į žemę. Jo kūnas nebūna ištirpęs ar sužalotas nuo greičio.
Tačiau keisčiausias mitas buvo tai, kad traukiniais negali keliauti moterys. Kai buvo atlikti pirmieji bandymai, kuriuose dalyvavo išimtinai tik vyrai, baiminamasi dėl žmogaus kūno galimybių jau nebebuvo. Tačiau tuomet kažkas iškėlė teoriją, kad jei moters kūnas pasieks 90 km/val. greitį, iš jo bus išspausta gimda. Vėlgi, gerai, kad ir tuomet buvo protingų žmonių, kurie mitams nepasidavė.
Tačiau kodėl žmogus gali keliauti 4-6 šimtų kilometrų per valandą greičiu ir nieko nejausti? Jis gali ramiai sau miegoti, vaikščioti, valgyti.
Taip yra todėl, kad inercija mus veikia tik greičiui keičiantis. Kitaip tariant, greitį savo kūnu galime pajausti tik kai traukinys bėgėjasi (o jis tai daro labai švelniai) arba stabdo. Traukinio vagonai yra visiškai uždari, todėl jie vežasi savo orą – sėdėdami ant tokio greitaeigio traukinio viršaus turėtumėte kęsti ir oro pasipriešinimą. Aišku, anksčiau traukiniuose nebuvo šildytuvų ir oro kondicionierių, o ir triukšmo bei kratymo buvo daugiau, todėl tie 90 km/val. atrodė kaip pavojingas greitis.
