Lietuvoje gausu vietovardžių, pasiskolintų iš kitų šalių – Anglijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos. Tačiau Afrikos vietovardžiai, sutikite, retas reiškinys.
Lietuvos Sacharą automobiliu iš bet kurio mūsų šalies taško galima pasiekti per valandą-dvi. Tiesa, jei įvestumėte šį pavadinimą į „Google Maps“, jums ko gero pasiūlytų važiuoti į „Sacharos“ avalynės parduotuvę Rokiškyje ar soliariumą viename iš didmiesčių. Bet mes kalbame apie kitokią Sacharą. Tikrą.
Jei važiuojate iš pietų ar vidurio Lietuvos, sukite ienas link Rokiškio. O toliau į Sacharą veda du keliai. Pirmasis – per Panemunėlį. Nuo kelio Nr. 122 sukite vieškeliu, po to per geležinkelio pervažą važiuokite apie 2 km Kavoliško kryptimi. Už senos fermos (jos nuotrauką įdėjau į galeriją) – posūkis į kairę miško keliu, kol dar po kelių kilometrų privažiuosite informacinę Sacharos pelkės lentą.
Kitas būdas – iš kelio Nr.123 važiuoti per Kavoliškį link Panemunėlio (juk logiška). Neprivažiavę senos fermos sukite į dešinę.
Žinoma, gal yra ir kitų būdų pasiekti Sacharos pelkę išmaltais miško keliais, bet šis, aprašytas aukščiau, įveikiamas bet kokiu automobiliu. Tiesa, mes keliavome padidinto pravažumo (4x4 ir aukšta prošvaisa) „Peugeot Dangel Partner“ furgonu.
Sacharos pelkės istorija
88 ha ploto lietuviškos Sacharos istorija pasidalijo Rokiškio krašto muziejus. Prieškarinėje Lietuvoje pelkė buvo paversta durpynu, nes reikėjo tiekti kurą linų fabrikui. Šiam tikslui iš durpyno netgi buvo nutiesta siauruko geležinkelio bėgių trasa iki Tindžiulių stoties (tarp Rokiškio ir Panemunėlio). Ten durpės buvo perkraunamos į standartinius vagonus.
Durpių gamyba čia vyko iki 1958 m., po to dar keletą metų (iki 1961 m.) dyzelinės mašinos ruošdavo kraiką. Po tokios invazijos pelkėje išnyko angių populiacija, liko apie 20 išraustų karjerų, kurie pamažu užako. 37 km ilgio sausinamųjų griovių tinklas stipriai pablogino pelkės būklę: dėl pažemėjusio vandens lygio tipingos atviros aukštapelkių buveinės apaugo krūmais ir medžiais.
Sacharos pelkės renesansas
Lietuvos gamtos fondo (LGF) iniciatyva 2018 m. įsteigta buveinių apsaugai svarbi teritorija – Rokiškio rajone plytinti Sacharos pelkė. Pradėtas vykdyti Valstybinių miškų urėdijos Rokiškio regioninio padalinio miškotvarkos projektas – spartinamas pelkės ekosistemos atkūrimas. Kam to reikia?
Pasirodo, pelkės švelnina klimato kaitą. Nors mūsų tautosakoje dažniausiai siejamos su baubais, iš tikrųjų yra be galo naudingos. Trumpai paaiškinsiu.
Pasirodo, pelkės švelnina klimato kaitą.
Pasitelkus naujausią užsienio šalių mokslininkų sukurtą metodiką nustatyta, kad nusausinta Sacharos pelkė išskirdavo apie 780 t CO₂ ekv./metus, t.y., tiek, kiek jų išskirtų automobilis jei 70 kartų bandytume apvažiuoti Žemės rutulį ties pusiauju.
Atkuriant natūralioms pelkėms būdingą vandens lygį, stabdomas durpių skaidymasis ir švelninama klimato kaita. Plačiau apie tai skaitykite čia.
Kodėl Sachara?
Žmonių pasakojimuose gyva istorija, kad maždaug prieš šimtmetį šalia esančiuose miškuose įsiplieskęs gaisras persimetė ir į šią samanomis apaugusią kupstotą pelkę – iš degančių duobių degėsiai rūko per visą žiemą.
Degėsius ir sausas durpes vėjas pustė kaip smėlį Sacharos dykumoje, tad vietos eiguliai šį nenaudojamą, samanų kupstais apaugusį plotą vadino Sachara. Ilgainiui šis pavadinimas prigijo – durpynas gavo Sacharos durpyno, o pelkė – Sacharos pelkės vardą ir oficialiuose dokumentuose.
Madagaskaro sala
Na, jei skristumėte lėktuvu, tai iš Afrikos Sacharos nesunkiai pasiektumėte vaizdingą Madagaskaro salą šalia Afrikos žemyno. Pasirodo, ją greičiau nei per valandą galima pasiekti ir automobiliu, nes Sacharos mišką nuo Zaraso ežere esančios Madagaskaro salos skiria vos 65 km.
Beje, Zaraso ežero salų pavadinimai skirtinguose žemėlapiuose rašomi skirtingai. Tarkime, ta pati Madagaskaro sala, esanti šalia Eurokempingo, vadinama dar ir Putinų. Italijos sala (vėlgi dėl savo formos) kai kur įvardijama kaip Salam sala.
Beje, didžioji Zaraso sala vadinta ir Anglijos vardu. Daugiau apie šį puikų miestą ir jo salas skaitykite čia.
O mes nuo Zarasų, kol saulė nenusileido, važiuojame vingiuotais smagiais miško keliais link Antalieptės ir sukame kairėn link Daugailių, pravažiuojame Šavašos pažintinį taką ir kairėje stojame prie kryžiaus (projekto autorė R.Lukošaitytė, meistras R.Žaliukas) dedikuoto Lietuvos šviesuoliui.
Informacinėje lentoje rašoma, kad čia – Madagaskaro vienkiemis. Tolumoje matosi kelios trobos, bet ne apie jas noriu papasakoti.
Madagaskare (tolumoje boluojančiame vienkiemyje) gimė Lietuvos šviesuolis, arkivyskupas Mečislovas Reinys. Namas, kuriame gimė ir augo būsimasis arkivyskupas, statytas 1871 m. – 1982 m. Ši data yra išpjaustyta iš medžio ir pritvirtinta prie namo, verandos pusėje. Žinoma, dėl karantino prie namo nesiartinome.
Mečislovas Reinys – Lietuvos užsienio reikalų ministras, Vilkaviškio vyskupas, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas, kankinys. Mirė 1953 m. lapkričio 8 d. Vladimiro kalėjime.
Tokia trumpa kelionės Vilnius – Sacharos pelkė – Madagaskaro sala ir Madagaskaro vienkiemis istorija. Visose vietose galima jaustis saugiai, jei kalbėtume apie COVID-19 pavojų. Juo labiau, kad pelkėje greičiau angį sutiksite, nei žmogų. Todėl visas aplankytas vietas saugumo prasme vertinčiau 5 iš 5.
Bandytas automobilis
- Komercinis furgonas PEUGEOT DANGEL PARTNER. Dangel – šiaurės rytų Prancūzijoje, Sentheime 1980 m. įsikūrusi įmonė, serijinius PEUGEOT bei CITROEN paverčianti bekelei skirtais monstriukais.
- DANGEL gali pasiūlyti šias „liūtukų“ versijas: „Partner“, „Expert“ ir „Boxer“.
- Kas patiko. Puikus pravažumas miško keliais (Eco, Auto 4WD ir Lock režimai, nuokalnės režimas) ir gera laikysena greitkelyje. Daugybė daiktadėžių, priekyje trys sėdynės, kurias galima nulenkti. Vidurinė transformuojasi į kompiuterinį darbastalį. Funkcionalus dviejų režimų elektroninis galinio vaizdo veidrodėlis (vaizdą transliuoja kamera).
- 1,5 l darbinio tūrio 96 kW variklis vidutiniškai vartojo 6,9 l/100 km dyzelino.
- Kas nelabai patiko. Be abejo, komerciniai PARTNER tipo autobusiukai nėra prabangios klasės, tad norėti, kad nešvilptų vėjas, važiuojant 130 km/val., negalima.
