Ką kalba istoriniai šaltiniai. Serijinė „Volgos“ arba GAZ-21 gamyba prasidėjo 1956 metais ir tai buvo prabangiausias automobilis, kurį galėjo įsigyti paprastas pilietis. Na, ne visai paprastas.
Įprastai „Volgas“ paskirdavo nomenklatūros veikėjams: kolūkių pirmininkams, gamyklų vadovams, partiniams pirmūnams. Vėliau jos tapo prieinamos ir paprastiems mirtingiesiems, kurie mokėjo taupyti ar kombinuoti pinigus.
Šviesaus rytojaus nuojauta
Šalia Šiaulių veikianti ir automobilių rekonstrukcija užsiimanti bendrovė „Autogedas“ yra restauravusi ne vieną „Volgą“. Be abejonės – jų bus dar daugybė. Jų trokšta retromobilių mėgėjai, kol dar laikas.
Bendrovės darbuotojas Aivaras Butka yra tas žmogus, kuris meistrams turi iš po žemių iškasti reikiamas detales ir privalo puikiai išmanyti restauruojamų modelių autentiką.
Viena kita detalė išgyvens kaip kartais išgyvena donoro širdis.
Šiuo metu bendrovėje yra kelios „Volgos“, kurios dar tik laukia savo atgimimo – tūno ramiai po stogu ir laukia šviesaus rytojaus – kaip anais laikais.
„Volgų“ galima rasti ir šalia įmonės esančiame mirties slėnyje. Čia – lyg drambliai prieš mirtį – sueina užmarščiai pasmerkti automobiliai.
Tai nereiškia, kad jie yra visai palaidoti. Viena kita detalė išgyvens kaip kartais išgyvena donoro širdis ar rainelė.
Keitėsi tik „Volgos“ šypsena
Į vieną tokią vilties kupiną „Volgą“ įsėda ir A.Butka: „Kuo automobilis arčiau gamyklinio varianto, tuo jis vertingesnis. Kartais iš dviejų gerų variklių surenkame vieną, o vėliau dar papildomai perkame detalių.“
Po apsilankymo malkomis užverstame mirties slėnyje, prasideda istorijos egzaminas. Ar žinote, kad tokio tipo „Volgos“ buvo gaminamos trys laidos? O kokio galingumo buvo kolūkio pirmininko automobilis?
GAZ-21 pirmosios laidos modelis yra beveik tiksli „Ford Crestline“ kopija.
Ir pagaliau – ar kas nors pamena, kad GAZ-21 pirmosios laidos modelis yra beveik tiksli „Ford Crestline“ prototipo kopija.
Kaip ir dauguma kitų sovietinių automobilių – pompastiškai komunizmą aukštinantis plagiatas.
Pirmoji GAZ-21 turėjo horizontalias radiatoriaus groteles, žvaigždę ant jų ir elnio skulptūrėlę ant variklio dangčio.
Antroji, pradėta gaminti 1958 metais, turėjo jau vertikalias groteles, kitokį prietaisų skydelį. Pamažu nyko aksesuarai, tačiau pati variklio komplektacija arba kėbulo forma – išliko.
Trečiosios „Volgos“ grotelės jau yra tokios, per kurias norisi perbraukti pirštu – „banginio ūsai“. Pastaroji pradėta gaminti nuo 1962 metų. Ant šios jau nebebuvo elnio skulptūrėlės.
Pavėjui ir nuo kalno buvo įmanoma lėkti 130 kilometrų per valandą greičiu.
Paprastai GAZ-21 tempė 2,5 litro darbinio tūrio keturių cilindrų varikliai. Jie išvystydavo iki 75 arklio galių.
Pavėjui ir nuo kalno buvo įmanoma lėkti 130 kilometrų per valandą greičiu.
O kas iš esmės keitėsi „Volgoje“? Nejaugi tik grotelės ir elniukai? A.Butka pamini, kad naujesnėse laidose atsirado priekinio lango apiplovimo sistema, atgyvenę svirtiniai amortizatoriai buvo pakeisti tobulesniais, daugiau vėjelio ir valytuvų greičių. Štai tiesą sakant ir viskas.
Taip pat kito tepimo sistema. Pirmojoje buvo specialus pedalas, kurį numynus buvo patepami svarbiausi priekinės važiuoklės taškai. Vėliau šis stebuklas dingo.
Tiesesnė nei iš gamyklos
Akivaizdus dar vienas dalykas – „Volgos“, iškeliavusios pro minėtos šiaulietiškos įmonės vartus, kai kuriais aspektais yra geresnės nei gamyklinės.
„Bent jau tiesesnės tai tikrai. Jas taip surinkdavo, kad kai kur tarp kėbulo skardų ir pirštus įkišti buvo galima. Be to – gamyklines dar reikėdavo pačiam suvaržyti“, – akcentuoja A.Butka.
Pasirodo, kad suvaržytas automobilis būdavo trečdaliu brangesnis, nei ką tik nuo konvejerio išriedėjęs modelis.
„Dakručennaja“ – taip rusiškai sakydavo apie galutinai suvaržytą automobilį. Pasirodo, kad suvaržytas automobilis būdavo trečdaliu brangesnis, nei ką tik nuo konvejerio išriedėjęs modelis.
Vyrai savo garažuose užtrukdavo savaitę, kol naują automobilį paversdavo tinkamu naudojimui.
Tai kai kuriems buvo net uždarbio šaltiniu. Sistema tokia – jei turi paskyrą, gali pirkti automobilį. Jei neturi – pirk dvigubai brangiau.
Lietuvoje būdavo vyrų, kurie važiuodavo į Azijos kraštus ir taip savitu būdu pirkdavo „volgas“, „moskvičius“ ir „žigulius“.
Rasdavo žmones, kurie turi paskyras, bet neturi pinigų. Be to, ten buvo nemažai tokių, kurie išvis nevertino automobilio.
Pastarieji džiaugdavosi šiek tiek uždirbę, o lietuviai sparčiai pildė savo šalies automobilių ūkį.
Sakoma, kad Lietuva buvo bene labiausiai ratuota buvusioje Sovietų Sąjungoje. Automobilių tankumu mažai skyrėsi nuo Vakarų kaimynių.
GAZ-21 – kolekcininkų mėgstamas modelis. Dabar jis dar ir nelabai brangus. Visų trijų laidų modelių buvo pagaminta beveik 700 tūkst. Taip pat kol kas netrūksta ir gamyklinių detalių.
A.Butka pabrėžia, kad bėdų su detalėmis vis dėlto yra. Atsarginėmis dažniausiai tapdavo tos detalės, kurios turėdavo kažkokį broką. Tenka nemažai sugaišti, kol randi gerą.
