Įsivaizduokite – pabudęs ryte prieinate prie automobilio, o jo priekinį stiklą jau puošia duobutė. Akivaizdu, kad tai – įdauža, bet dar vakar jos nematėte. Patikrinate kaimynų automobilį – ir jis taip pat apgadintas. Vadinasi, rajone siaučia vandalai.
Kaip sniego kamuolys
Būtent taip ir prasidėjo 1954-ųjų Sietlo automobilių stiklų įdaužų epidemija. Neišvengiamai į ją turėjo įsikišti ir policija – vandalus būtina sugauti. Tačiau ar tie vandalai apskritai egzistuoja?
Vis daugiau gyventojų ėmė pastebėti neaiškias įdaužas savo mašinų stikluose. Greitai tuo susidomėjo ir žiniasklaida – na kas vyksta? Kai panašiai apgadintų automobilių skaičius pasiekė kelis šimtus, tapo aišku, kad tai nėra vieno paauglio darbas, nors policija vis dar manė, kad mieste siautėja pneumatiniais ginklais ginkluoti vaikai.
Sietlas, Belingemas, o vėliau – ir kitos Vašingtono valstijos gyvenvietės buvo įtrauktos į šią epidemiją. Žmonės tiesiog gatvėse stabdė policininkus ir rodė jiems savo apgadintus automobilius. Policija matė tas įdaužas, bet irgi negalėjo paaiškinti, kas vyksta. Greitai buvo suformuluotos kelios hipotezės.
Populiariausios hipotezės
Buvo spėjama, kad tai nėra įdaužos, o vadinamųjų dykumos blusų (smėlynų šoniplaukų, Talitrus saltator) darbas. Šie maži vėžiagyviai, kaip manė gyventojai įsigudrino įsigraužti į automobilių stiklus. Juk stiklas irgi gaminamas iš smėlio. Kai kurie žmonės netgi teigė, kad patys matė, kaip stikle susidaro burbulas, kuriame tos šoniplaukos ir veisiasi.
Kiti žmonės spėliojo, kad tai – kosminės spinduliuotės darbas. Bet jei jau galvoji apie spinduliuotę, o pasaulį stingdo Šaltasis karas, tai kodėl nepagalvojus ir apie rimtesnius dalykus – buvo spėjama, kad tai – nepavykusio branduolinio ginklo bandymo pėdsakai. Galiausiai, buvo spėjančių, kad stiklus išjudina naujos radijo bangos. Taip manantieji teigė, kad radijo bangos vibruoja stiklus ir silpniausios dalelės su laiku atsipalaiduoja, iškrenta ir palieka nedideles duobutes.
Mokslininkai sugriovė sąmokslo teorijas
Per kelias dienas policija jau sulaukė daugiau nei 3000 pareiškimų apie apgadintus automobilius. Į tyrimą turėjo įsikišti ir mokslininkai. Jie gerai apžiūrėjo įdaužas, pasikalbėjo su automobilių savininkais ir pateikė verdiktą – ši epidemija yra 5 proc. vandalizmo ir 95 proc. masinės isterijos.
Na, isterijos galbūt ir nebuvo. Tačiau automobilių stiklai dažnai pasigauna įdaužų. Ypač tuomet, kai žvyrkelių buvo daugiau, o ir miestų asfaltas nebuvo toks švarus. Viskas prasidėjo nuo to, kad kažkas tikriausiai apšaudė porą automobilių. Apie tai parašė žiniasklaida, todėl daugiau žmonių pasitikrino savo stiklus. Dar keli aptiko panašius apgadinimus, apie tai vėl parašė žiniasklaida. Netrukus visi tikrino savo stiklus ir surado įdaužų, kurias nešiojo jau kurį laiką, bet niekada į tai nekreipė dėmesio.
Nei dykumų blusos, nei kosminiai spinduliai jų daugiau nebepuolė.
Šį mokslininkų paaiškinimą patvirtino ir faktas, kad visa ši istorija išsikvėpė labai greitai. Visuomenės dėmesį viena tema gali sukaustyti tik labai ribotą laiką. Nelaimė, epidemija ar pandemiją – viskas su laiku nusibosta ir naujienos tampa senos. Kai žmonėms nusibodo svarstymai apie įdaužas ir jų kilmę, jie toliau nusėdo į įprastas gyvenimo vėžes ir nei dykumų blusos, nei kosminiai spinduliai jų daugiau nebepuolė.