Oras automobilio salone buvo atvėsinamas iki reikiamos temperatūros, išdžiovinamas, išvalomas filtrais ir paskleidžiamas po saloną. Įranga kainavo labai brangiai – 274 dolerius (automobilis „Ford“ tuo metu kainavo 742 dolerius). Be to, įranga užėmė beveik pusę bagažinės ir nebuvo labai efektyvi.
Sparčiai plėtojantis JAV automobilių pramonei, jau 1954-aisiais kondicionierius kaip opcija buvo siūlomas visų prabangių markių automobiliuose. Tačiau jis vis dar buvo labai brangus ir ne itin populiarus. Pavyzdžiui, 1952-aisiais kondicionierius pasiūlytas „Chrysler Imperial“ automobilyje, o 1953-iaisiais – kai kuriuose labiau prieinamuose „Crysler“ automobilių modeliuose.
Revoliucija įvyko 1954-aisiais – korporacijos „Nash-Kelvinator” automobiliuose pirmą sykį pasiūlyta integruota ventiliavimo ir vėsinimo sistema „All-Weather Eye”, į kurią įėjo ir šildytuvas, ir kondicionierius. Be to, visi įrenginiai buvo montuojami po kapotu, tad neužėmė vietos bagažinėje.
Tačiau didžiausias šios sistemos privalumas buvo jos kaina – 345 doleriai. Nors ji buvo mažiausia tarp tuo metu siūlomų, tačiau vis dėl to sudarė maždaug ketvirtadalį pigiausio „Ford“ automobilio kainos (tuo metu jis kainavo 1 548 dolerių).
Pirmąja automatine kondicionavimo sistema tapo „Climate Control“, kurią „Cadilac“ pradėjo automobiliuose montuoti 1964-aisiais.
