„Phantom Corsair“ dizainą sukūrė amerikiečiai Rustas Heinzas (iš garsiosios Heinzų šeimos, kurios įkurtos įmonės kečupą iki šiol valgote) ir Maurice’as Schwartzas. Nors Heinzas dėmesį traukiančio automobilio norėjo sau, verslininkai planavo pagaminti ir parduoti kelis „Phantom Corsair“. Iš karto buvo aišku, kad jie būtų neįtikėtinai brangūs jau vien dėl to, kad vyrai pasirinko Cord 810 platformą.
Cord 810 tuo metu buvo vienas iš pažangiausių automobilių. Jis buvo varomas priekiniais ratais, kuriuos juos suko 4,7 litrų Lycoming V8 variklis, turėjo nepriklausomą važiuoklę ir reguliuojamus amortizatorius. Tiesa, šią bazę „Phantom Corsair“ kūrėjai stipriai modifikavo ją gerokai išplėsdami, nes naujasis automobilis buvo didesnis už donorą Cord.
Phantom Corsair pasižymėjo tiems laikams visiškai neįprastu dizainu. Visų pirma, jis buvo labai žemas ir aptakus. Automobilio aukštis siekė vos 1,4 m, o ilgis – vos daugiau nei 6 metrus. Dar daugiau – didžiąją šio ilgio dalį sudarė labai ilgas kapotas su papildoma smailia nosimi. Matomumas iš Phantom Corsair – labai prastas ne tik dėl ilgo kapoto, bet ir dėl labai mažų langų. Gali būti, kad Heinzas nenorėjo, kad kas nors žiūrėtų į automobilio vidų. Vietoje įprastų grotelių Phantom Corsair turėjo kėbulo priekyje išpjautus plyšius ir iš plonų metalo lakštų pagamintus bamperius, kurie taip pat praleido orą.
Phantom Corsair turėjo du priekinius stiklus ir labai žemą stogo liniją. Nepaisant to, kad automobilis turėjo tik dvejas dureles, viduje buvo įrengtos net 6 vietos. Tiesa, patekti į automobilį nebuvo lengva jau vien dėl to, kad jis neturėjo rankenėlių – durelės buvo atidaromos spaudžiant mygtukus. Įdomu tai, kad kai atsidarydavo durelės, pakildavo ir dalis stogo, kad įlipti būtų lengviau.
Nemažai žmonių tuomet pastebėjo, kad automobiliui trūksta ne tik rankenėlių – jis taip pat neturėjo jokių slenksčių ar pakopų, kurios tais laikais buvo įprastos. Akivaizdu, kad dizaineriai didelį dėmesį skyrė aptakumui, nes Corsair neturėjo veidrodėlių, o visi ratai buvo paslėpti po sparnais.
Keistenybės nesibaigė ir patekus į vidų. Čia vairuotojas būtų suradęs ne tik įprastus prietaisus, paveldėtus iš Cord 810, bet ir kompasą bei aukštimatį. Atskira įspėjamųjų šviesų panelė buvo įrengta palubėje virš priekinio stiklo. Minėjome, kad viduje 194 cm pločio „Phantom Corsair“ salone tilpo 6 žmonės, bet tikriausiai nustebsite sužinoję, kad priekinėje eilėje galėjo susėsti 4, o gale – 2. Viena vieta keleiviui buvo paruošta vairuotojui iš kairės. Beje, tikriausiai ir gale būtų tilpę 4 keleiviai, tačiau dalį vietos užėmė integruotas baras.
Didžiulis „Phantom Corsair“ svėrė net 2100 kg, tačiau vis tiek galėjo įsibėgėti iki 185 km/val greičio. Didžiąja dalimi šią galimybę nulėmė aptakus automobilio kėbulas. Taigi tai galėjo būti labai patrauklus GT klasės automobilis, kurį Heinzas ir Schwartzas iš tikrųjų planavo gaminti ir pardavinėti.
„Phantom Corsair“ sukūrimas kainavo 24 tūkstančius dolerių (apie 430 tūkstančių šių dienų pinigais). Taigi pradėję serijinę gamybai vyrai galėjo tikėtis Corsair pardavinėti už maždaug 12,5 tūkstančių (225 tūkstančių šių dienų pinigais) dolerių kainą. Tikėtina, kad tada stipriai dėmesį traukęs automobilis būtų sulaukęs pirkėjų. Tačiau šiuos planus sujaukė nelaimė – 1939-ųjų liepą Heiznas žuvo automobilio avarijoje.
Vienintelis Phantom Corsair buvo išsaugotas ir iki šiol kartais pasirodo įvairiuose automobilių entuziastų renginiuose. Kai juose nedalyvauja, Corsair yra eksponuojamas Nacionaliniame automobilių muziejuje Nevadoje.