Prie triračių populiarumo Jungtinėje Karalystėje prisidėjo ir tai, kad jiems anksčiau nereikėjo automobilio vairuotojo pažymėjimo. Visgi kai kurie triračiai buvo sukurti kaip stilingo, o ne pigaus gyvenimo detalė. Būtent su tokia mintimi kadaise pasaulį išvydo „Bond Bug“ – vienas geidžiamiausių klasikinių triračių automobilių.
Kompanija „Bond Cars“ kompanija, pradžioje vadinta „Sharp’s Commercials“, buvo įkurta penktajame dešimtmetyje Prestone. Kompanija 1949 metais pristatė savo pirmąjį triratį automobilį „Bond Minicar“.
Automobilis pokario laikais buvo populiarus dėl savo nedidelės kainos. Per gamybos laiką iki 1966 metų buvo pasiūlytos įvairios „Minicar“ versijos, įskaitant verslui tikusius furgonus, kabrioletus ir įprastas kupė. Įdomu tai, kad šis triratis turėjo motociklo variklį ir pavarų dėžę. Jį į priekį traukė priekinis varantysis ratas, galėjęs kartu su varikliu ir transmisija pasisukti 90 laipsnių kampu. Tai išties pravertė, nes automobilis neturėjo atbulinės pavaros.
1963 metais „Bond Cars“ pristatė „Bond Equipe“ sportinį automobilį, sukurtą ant „Triumph Herald“ platformos ir turintį „Triumph Spitfire“ variklį. Tai buvo išvaizdus, kiek itališką dizainą primenantis automobilis, kuris bet kurioje gatvėje būtų traukęs žvilgsnius. Nors jis turėjo vos 1,1 litro variklį (vėliau buvo pristatyta ir 2 litrų versija), labai lengvas stiklo pluošto kėbulas leido pasiekti pakankamai geras dinamines charakteristikas ir vairavimo malonumą. „Equipe“ buvo gaminamas iki pat to laiko, kuomet kompaniją įsigijo garsusis triračių automobilių gamintojas „Reliant“.
Tiksliau, 1969 metų vasarį „Reliant Motors“ nusipirko „Bond Cars“, o jau 1970 metais buvo nutraukta „Equipe“ gamyba.
Priežastys buvo akivaizdžios – „Reliant“ norėjo „Bond“ sugrąžinti prie ištakų – prie populiaraus triračio automobilio. „Reliant“ nusamdė garsų automobilių dizainerį Tomą Kareną iš kompanijos „Ogle Design“. Jam patikėta užduotis – sukurti įdomų ir smagų automobilį ant naujos triratės platformos. Naujasis automobilis turėjo naudotis „Reliant Regal“ varančiaisiais mazgais. Iš tikrųjų, tai tobulo dizaino paieškos ir prasidėjo nuo „Regal“ pjaustymo, norint pamatyti, kaip atrodytų automobilis, kurio kėbulas baigtųsi ties galiniais ratais.
Iš esmės „Bond Bug“, pasirodęs 1970 metais, taip ir atrodo – pleišto formos triratis mikroautomobilis, kurio kėbulas baigiasi ties galine ašimi. 700 kubinių centimetrų variklis (vėliau pakeistas į 750 kubinių centimetrų) buvo montuojamas priekyje, kur irgi nebuvo daug vietos, todėl dalis jo yra tarp vairuotojo ir keleivio.
Buvo siūlomi keli „Bond Bug“ variantai. 700 ir 700E nedaug skyrėsi vienas nuo kito – turėjo 29,5 ag (22 kW) išvystančius variklius. O štai 700ES buvo galingesnė versija (30,8 ag) ir turėjo sportiškesnes sėdynes. Visi „Bug“ buvo varomi galiniais ratais ir turėjo keturių pavarų mechanines transmisijas.
Vos pristatytas „Bond Bug“ buvo priimtas teigiamai. Žmonėms patiko mikroautomobilio forma, jo sportiškas, tačiau kartu ir mielo automobilio charakteris. Jis nebuvo praktiškas ar ypatingai gražus, tačiau jis buvo kitoks ir to pakako, kad žmonės atkreiptų dėmesį. „Reliant“ taip pat džiaugėsi „Bug“ atėjimu į rinką – pirminė visuomenės reakcija rodė, kad modelis bus populiaresnis nei planuota.
Į automobilio vidų buvo patenkama pakėlus didelį gaubtą su priekiniu stiklu ir iš audinio pagamintomis durelėmis. Tuo tarpu veidrodėliai buvo kiek toliau ir su gaubtu nejudėjo.
„Bond Bug“ buvo reklamuojamas kaip greitas ir sportiškas, o ne tiesiog pigus automobilis. Galbūt nustebsite, tačiau vos 394 kg svorio dėka „Bug“ nebuvo toks lėtas, kaip atrodo. Maksimalus „Bond Bug“ greitis siekė 122 km/val. – to pakako viršyti tuometinį Jungtinėje Karalystėje leidžiamą greitį. Šiuo požiūriu „Bug“ galėjo lygintis su paprasčiausia klasikinio MINI versija, „Hillman Imp“ ir praeitos kartos sportiniais automobiliais. Visgi naujiems lengviems sportiniams automobiliams greičiu „Bong Bug“ neprilygo, tačiau ir nesilygino, nes turėjo tik tris ratus.
Papildomo džiaugsmo vairuotojui suteikė ir itin žemas kėbulas ir praktiškai ant grindų padėtos sėdynės. „Bond Bug“ vairavimo savybės buvo lyginamos su kartu. Buvo teigiama, kad automobilis yra labai stabilus ir puikiai reaguoja į vairuotojo komandas. Visgi žmonės labiausiai pamėgo „Bug“ išvaizdą.
Pleišto formos „Bond Bug“ buvo parduodami tik ryškiai oranžinės spalvos. Tačiau vieno cigarečių gamintojo reklaminei kampanijai buvo pagaminti penki balti „Bug“ automobiliai. „Bond Bug“ galas buvo visiškai plokščias, todėl žmonės juokavo, kad automobilis nebuvo užbaigtas. Galinis tiltas ir važiuoklės elementai buvo lengvai matomi net nepasilenkus, kas, kaip tuomet buvo sakoma, automobiliui suteikė mechaninės estetikos.
Priekinės lempos tapo ryškiu dizaino akcentu, nes labai išsiskyrė iš tiesių automobilio linijų. Į vidų buvo patenkama atvėrus didelį gaubtą, kurį sudarė iš audinio pagamintos abiejų pusių durys, stogas ir priekinis stiklas. Viduje vietos buvo nedaug, ypač keleiviui, nes variklis stipriai išsikišo į saloną. Tačiau to ir reikėtų tikėtis, nes tai – mikroautomobilis. Dėl gaubto konstrukcijos, spidometras buvo patalpintas automobilio centre, o kai kurie kiti prietaisai įprastoje vietoje už vairo.
„Bond Bug“, kad ir koks įdomus ir smagus vairuoti buvo, kainavo per daug. Savo kaina šis mažytis triratis lyginosi su kur kas praktiškesniais automobiliais – „Bond Bug“ buvo brangesnis net už populiarųjį MINI. Tiesa, žmonės galėjo sutaupyti pirkdami rinkinius ir susirinkdami savo automobilius patys, tačiau pirkėjų minios vis tiek nesirikiavo.
„Reliant“ nutraukė „Bond Bug“ gamybą 1974 metais. Per ketverius metus pagaminti 2 270 šių automobilių, daug jų išliko iki šių dienų. „Bond Bug“ mėgėjų klubai yra labai aktyvūs, o ir šių automobilių kaina nuolat auga.
