– Kur ir kaip prasidėjo kelias į automobilių pramonę?
– Transporto dizaino studijas baigiau Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Tai buvo mano svajonių miestas nuo pat vaikystės. Dėl pašėlusio ritmo, architektūros, įspūdingo palikimo kultūroje ir mene jis traukė lyg magnetas.
Studijuodama paskutiniame kurse savaime nutariau sudalyvauti „Opel/Vauxhall“ dizaino konkurse ir patekau į finalą, kur sulaukiau asmeninio kvietimo į tarptautinę Ženevos automobilių parodą.
Ženevoje užmezgiau nemažai kontaktų su dizaineriais iš įvairiausių automobilių kompanijų, kuriems vėliau išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir kuklų darbų pavyzdžių paketą. Po pusės metų sulaukiau skambučio iš Italijos ir kvietimo atvykti į darbo pokalbį.
– Visgi konkursas, ko gero, buvo nemažas?
– Tokia kompanija kaip „Lamborghini“ dizaino studija yra kiekvieno transporto dizainerio svajonių darbdavys. Žmonės superautomobilių kompanijose atsiranda tik po ilgų karjeros kelionių. Dažniausiai jie ateina iš žemesnio segmento automobilių gamintojų. Konkursai, savaime suprantama, milžiniški. Galima sakyti, kad kiekvienas darbuotojas ten dirba iš idėjos. Ir galiu drąsiai pridurti, kad tikrai atsirastų tokių, kurie už darbą „Lamborghini“ galėtų net pinigus mokėti. Tai yra ta vieta, kur renkasi viso pasaulio talentai – tiek iš Europos, tiek iš Azijos ar Pietų Amerikos, JAV ir kitų pasaulio valstybių.
Kuriant koncepcinių modelių dizainą galima eiti pačiu drąsiausiu keliu, o sukurtus automobilius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Kai pradėjau dirbti, buvau ne tik pati jauniausia komandoje, bet ir vienintelė mergina poros dešimčių dizainerių kolektyve. Negana to, pasitaikydavo situacijų, kai reikėdavo apginti savo pasiūlymus ir įtikinti dvigubai vyresnius ir daug didesnę darbo patirtį turinčius specialistus eiti mano siūlomu keliu.
– Kokias pareigas ten užėmėte?
– Dirbau dizainere, atsakinga už spalvų ir medžiagų parinkimą ir ką tik suprojektuotų, visiškai „plikų“ superautomobilių apvilkimą jomis. Taip pat projektavau automobilių apdailą ir kitas detales, turėjau sukurti bendrą dizaino harmoniją.
Kūriau tiek automobilių salono, tiek išorės elementus. Dirbau ne tik su tais modeliais, kuriuos galima įsigyti, bet ir lenktyniniais ir netgi koncepciniais „Lamborghini“ automobilių modeliais, kartais sulaukdavau ir specialių užsakymų iš savininkų, ieškojusių būdų, kaip susikurti unikalų automobilį. Tai gana smagus darbas, nes kuriant koncepcinių modelių dizainą galima eiti pačiu drąsiausiu keliu, o sukurtus automobilius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Be to, malonu, kai darbą įvertina ne tik kolegos ar vadovai, bet ir visas pasaulis. Kiekvienais metais vykstančiose tarptautinėse automobilių parodose žurnalistai tiria naujausius sprendimus ir pristato juos auditorijai. Taip pat – ir elitiniams pirkėjams.
– Ar dirbant „Lamborghini“ teko susidurti su nestandartinėmis situacijomis?
– Taip, būta ir labai nestandartinių darbinių situacijų. Pavyzdžiui, 2013 metais Šiaurės Italijoje išgyvenau labai stiprų žemės drebėjimą. „Lamborghini“, kaip vienas pavyzdingiausių Italijos darbdavių, ėmėsi labdaringo aukciono iniciatyvos – visiems dizaineriams buvo siūloma nutapyti meno kūrinius „Lamborghini“ tema. Vėliau jie buvo parduodami aukcione, kurio metu surinkti pinigai buvo skiriami atstatyti regioną, nukentėjusį nuo žemės drebėjimo.
Labai džiaugiuosi, kad mano nutapytas darbas buvo įvertintas didžiausia, net 11 tūkst. eurų, suma ir visi tie pinigai buvo panaudoti kilniam tikslui.
– Kodėl grįžote į Lietuvą?
– Tai yra bene dažniausiai man užduodamas klausimas. Kartais liūdna, kad žmonės stebisi, kodėl aš čia grįžau, ir klausia, ar nesigailiu dėl to. Ne, nesigailiu. Manau, kad kiekvienas emigrantas giliai širdyje pasiilgsta gimtinės ir svajoja ne tik sugrįžti, bet ir atvežti kažką, ko Lietuvoje nėra. Arba pasinaudoti neįkainojama patirtimi ir susikurti gerą gyvenimą čia.
Dabar dirbu jaunųjų profesionalų programoje „Kurk Lietuvai“ ir tikiu, kad Lietuvos automobilių pramonė gali sėkmingai vystytis bei konkuruoti su kaimyninėmis valstybėmis.
