Šiam automobiliui jis prilipo ne dėl paprasto kėbulo, o dėl naudotų sėdynių – žodis „Kübelwagen“ atsirado sutrumpinus žodį „Kübelsitzwagen“.
Dažnai visureigis vadintas tiesiog „Kübel“. Dėl savo paprastų konstrukcinių sprendimų šis volkswagenas buvo itin patikimas ir sėkmingai pasirodė visuose frontuose, kuriuose tuo metu kovėsi Vokietija, tačiau jo giminystės ryšiai su vabalu nėra plačiai žinomi. Kartu šis visureigis yra ir „Volkswagen“ markės pradžios istorijos dalis, nes buvo gaminamas dar prieš išpopuliarėjant vabalui ir dėl to dabar yra tiesiog graibstomas kolekcionierių.
Kaip atsirado „Kübelwagen“ visureigis
Iš pat pradžių būtina pasakyti, kad „Kübelwagen“ yra visiems puikiai žinomo vabalo istorijos dalis. Vabalas, oficialiai vadintas „Käfer“, buvo sugalvotas tuomet, kai pats Adolfas Hitleris užsimojo duoti žmonėms automobilį, kuris būtų pigus, paprastas ir nesunkiai prižiūrimas, bet galėtų važinėti greitkeliais bei pakeistų tuomet dominavusias transporto priemones – motociklus, dviračius ir arklių traukiamus vežimus. Ši idėja paties Hitlerio buvo pristatyta visuomenei dar 1934 m., o užduoties įgyvendinamas patikėtas inžinieriams dr. Ferdinandui Porsche ir Jakobui Werlinui. Porsche jau prieš tai dirbo prie liaudies automobilio idėjos – jo ankstesniems darbams jau lipdytas „Volkswagen“ vardas, kuris būtent tai ir reiškia.
Darbai sparčiai judėjo į priekį, buvo kuriami prototipai, rengiami intensyvūs bandymai. Hitleriui vabalas buvo padovanotas dar 1937 m. pradžioje. Tačiau bandymai tęsėsi, 1938 m. pradėta „Volkswagen“ gamyklos statyba Žemutinėje Saksonijoje. Planuota pirmuosius automobilius parduoti dar 1939 m., bet šiuos planus pakoregavo prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas. Galima sakyti, kad Hitlerio liaudies automobilio idėją tuo laiku sugriovė jo paties geopolitinės užmačios. Kita vertus, tai jokiu būdu nebuvo legendinio vabalo kelio pabaiga – Antrasis Pasaulinis karas atvėrė galimybių sukurti karinėms reikmėms skirtas jo versijas.
Karinio „Volkswagen“ automobilio idėja buvo keliama dar nepradėjus masinės „Käfer“ gamybos. Apie tokią galimybę buvo diskutuojama dar 1934 m. balandį, kuomet Porsche firmos ir Reicho Kanceliarijos posėdyje buvo keliama karinio visureigio, galinčio vežti tris karius, kulkosvaidį ir amuniciją, idėja. Iš karto sumanymu nebuvo per daug susižavėta, tačiau „Volkswagen“ kompanijai ir pirmiesiems „Käfer“ bandymams vadovavęs SS karininkas Albertas Lieseas idėją atgaivino 1938 m. pradžioje, kuomet nurodė suformuluoti reikalavimus tokiam visureigiui. Šie reikalavimai tapo dideliu galvosūkiu Porsche inžinieriams.
Buvo norima, kad visureigiu galėtų važiuoti keturi kariai su visa ekipiruote, o pats automobilis pasižymėtų geromis bekelės įveikimo charakteristikomis. Tai reiškė, kad automobilis turi būti lengvas, pakrautas neviršyti 950 kg svorio (150 kg mažiau nei įprastas vabalas), o tai, turint omenyje, kad keturi kariai su ekipiruote sveria apie 400 kg, tiek pat sveria ir automobilio bazė, atrodė neįveikiamas uždavinys. Pagal tokį skaičiavimą automobilio kėbulas galėjo sverti vos 150 kg., kai įprastai tokio dydžio mašinų kėbulai svėrė apie 350 kg.
Porsche pavyko pasiekti labai mažą, reikalavimams artimą svorį, bendradarbiaujant su „Trutz“ kompanija, kuri jau anksčiau eksperimentavo su lengvų kėbulų gamyba Vermachto mašinoms. Rezultatas buvo pasiektas naudojant paprastą, tiesią skardą, atsisakius metalinio stogo bei stiliaus elementų.
Nors ankstyvieji prototipai dar turėjo panašumų su civiliniu „Käfer“, galiausiai visureigis įgavo kampuotą dėžės formą, turėjusią padėti mašiną gaminti kiek įmanoma pigiau ir paprasčiau. Bandymai prasidėjo 1938 m. lapkritį, tačiau, nors jie buvo gana sėkmingi ir 1939 m. Vienos automobilių parodoje karinis volkswagenas buvo pristatytas visuomenei, kariuomenė pageidavo pagerinti visureigio pravažumą. Turint omenyje, kad automobilis buvo varomas dviem ratais, jis ir taip buvo gana geras, tačiau atlikus pakeitimus – padidinus prošvaisą, pakoregavus pavarų dėžę, įdiegus naujesnę 1,0 l variklio versiją – visureigis bekelėje tapo dar pranašesnis.
Taip „Type 82“ arba tiesiog „Kübelwagen“ perėjo į masinės gamybos stadiją, o 1940 m. jų buvo pagaminta jau visas tūkstantis. Keletas jų spėjo sudalyvauti kovose Prancūzijoje, tačiau masiškai šie visureigiai pradėti naudoti tik kare Šiaurės Afrikoje.
„Kübelwagen“ techniniai sprendimai
Buvo gaminamos kelios „Kübelwagen“ versijos: keturviečiai karių ar žvalgybos automobiliai, trivietis lengvasis radijo susisiekimo automobilis, dvivietė sužeistųjų evakuacijos mašina ir t.t. Vėliau, 1943 m. buvo gaminama ir 1,1 l variklį turinti keturiais ratais varoma visureigio versija. Buvo ir nemažai prototipų, skirtų eksperimentuoti tiek su varikliu, tiek su važiuokle (buvo pagamintas ir šešis ratus turintis prototipas), tiek su degalais (išbandyti dyzeliną, dujas, elektrą ar netgi malkas naudojantys varikliai). Iš viso buvo pagaminti apie 55 tūkst. „Kübelwagen“ visureigių, kurie pateko į skirtingus dalinius, frontus ir susidurdavo su skirtingomis gamtinėmis kliūtimis.
Šiais laikais įprasta, kad kariniai visureigiai turi didelius variklius. „Kübelwagen“ visureigiai turėjo vos 1,0 ar 1,1 l 23,5-25 AG variklius (mažiausius šioje straipsnių serijoje), tačiau jų pakako tokio mažo svorio automobiliams. Šie oru aušinami varikliai buvo itin patikimi: jie įrodė savo pranašumus tiek dulkėtame dykumos karštyje, tiek drėgname, šaltame ir purviname Sovietų Sąjungos klimate. Ir šis variklis, nors ir buvo kurtas siekiant išlaikyti nedidelę automobilio kainą, nebuvo primityvus. Jame netgi buvo sumontuota iki tol tik sportiniuose automobiliuose naudota tepalo aušinimo sistema.
Pati bazė ir važiuoklė buvo gana nesudėtingos – kėbulas buvo tvirtinamas ant plieninių grindų, sumontuotų ant plieninio vamzdžio, prasiskiriančio gale, kad būtų vietos varikliui ir kitiems mechaniniams mazgams įrengti. Automobilis turėjo nepriklausomą pakabą, keturių pavarų transmisiją ir mechaninius stabdžius. Degalų bakas buvo įrengtas priekyje, priešais keleivio sėdynę, taip efektyviai išnaudojant laisvą vietą ir pagerinant svorio pasiskirstymą.
Techniniai sprendimai, turėję padaryti „Kübelwagen“ paprastą, patikimą ir pigų, netrukdė pakankamai geroms visureigio pravažumo savybėms. Maksimalus „Kübelwagen“ greitis buvo 80 km/val. – nors dabar tai atrodo nepakenčiamai lėtai, tuomet toks greitis automobiliams buvo normalus, ypač turint omenyje, kad tai – bekelei skirtas visureigis. Geras pravažumo charakteristikas suteikė dideli įvažos kampai, didelė, 28 cm siekianti prošvaisa bei labai mažas svoris – dažniausiai naudotos versijos svėrė 700-750 kg, o tai suteikė ne tik galimybę įveikti smėlio kopas Afrikoje, sniegą ir purvą Europoje, bet ir gelbėjo gyvybes.
Feldmaršalas Erwinas Rommelis pačiam F. Porsche pasakojo, kad būtent savo „Kübelwagen“ visureigiui yra skolingas už savo gyvybę, nes jam teko įvažiuoti į minų lauką, tačiau volkswagenas buvo per lengvas, kad detonuotų minas ir niekas nenukentėjo. Tokia sėkmė nenusišypsojo daug sunkesniam „Horch“ visureigiui, sekusiam iš paskos.
Prie gero pravažumo prisidėjo ir riboto praslydimo diferencialas, dykumoms skirtoms versijoms padėjo ir platesnės padangos, kurios ne taip lengvai grimzdo į smėlį. „Kübelwagen“ visureigis galėjo įveikti ir iki 45 cm gylio brastą, tačiau su vandens kliūtimis geriau susitvarkydavo kitas volkswagenas – „Schwimmwagen“.
„Schwimmwagen“ – plaukiantis liaudies automobilis
Net ir geriausi šiuolaikiniai kariniai visureigiai negali įveikti gilių vandens telkinių. Todėl nuo senų laikų buvo galvojama apie automobilius-amfibijas. „Volkswagen Schwimmwagen“ , sukurtas ant tos pačios bazės kaip ir „Käfer“ bei „Kübelwagen“, yra geras tokios idėjos įgyvendinimo pavyzdys.
Įvairūs svarstymai apie kariuomenei skirtą plaukiantį automobilį prasidėjo dar ketvirto dešimtmečio viduryje, kuomet jaunas inžinierius Hannesas Trippelis pradėjo braižyti tokios mašinos projektą. 1939 m. jis jau buvo oficialiai paskirtas sukurti nedidelį plaukti galintį automobilį, tačiau greitai prasidėjo ir Porsche bandymai su užsandarintu „Kübelwagen“.
Tačiau įprasta visureigio forma nebuvo pakankamai aptaki skrosti vandeniu, todėl vienam iš Porsche inžinierių, Erwinui Komendai, teko sukurti aptakesnį kėbulą. 1941 m. jau buvo pagaminti 30 „Type 128 Schwimmwagen“ prototipų, nors jie ir nebuvo tobuli. Vėliau buvo sukurta mažesnė, sandaresnė ir tvirtesnė „Schwimmwagen“ versija „Type 166“, kuri veikė nepalyginamai geriau tiek vandenyje, tiek ant žemės. Greitai prasidėjo masinė šio modelio gamyba ir plaukiantys visureigiai pateko į dalinius.
Automobilis buvo varomas 1,1 l oru aušinamu varikliu, kuris vandenyje suko trijų menčių propelerį. Važiuojant sausuma propeleris būdavo pakeltas, o įvažiavus į vandenį nuleidžiamas rankomis ant tiesiai iš variklio išvestos ašies. Žinoma, šiai procedūrai atlikti nereikėdavo išlipti iš automobilio – specialiu virbu nuleisto propelerio nereikėdavo net pritvirtinti, nes jį vietoje laikė propelerio sukuriamas slėgis. Vandenyje amfibija buvo vairuojama taip pat, kaip ir sausumoje – priekiniais ratais – ir galėjo išvystyti apie 10 km/val. greitį. Dėl viso pikto, tarp standartinės įrangos buvo ir irklas, kuris buvo naudojamas tiek gedimo ar užgesimo atveju, tiek plaukiant atbulomis.
„Schwimmwagen“ buvo gana mėgstamas jį naudojusių karių, tačiau ne tiek dėl galimybių plaukte įveikti vandens kliūtis, bet dėl įprastų visureigio savybių. Tai suprasti nesunku, nes automobilis pirmoje pavaroje buvo varomas visais ratais, o visureigio talento plaukti prireikdavo labai retai.
Galiausiai 1944 m. gamyba buvo nutraukta, nes buvo gana sudėtinga, reikalavo daug laiko ir resursų, kurie buvo labiau reikalingi kuriant naudingesnes mašinas ir įrangą. Apie 15 tūkstančių „Type 166 Schwimmwagen“ buvo pagaminta – šis automobilis yra gausiausiai gamintas plaukiantis automobilis istorijoje. Visgi, iki šių dienų išliko apie 160-170 šių volkswagenų ir ne daugiau nei trylika jų yra originalūs ir nerestauruoti.
Kas po karo pakeitė „Kübelwagen“
Žinoma, turint omenyje kaip baigėsi Antrasis Pasaulinis karas, nieko nenustebins faktas, kad su juo baigėsi ir „Kübelwagen“ istorija – jų gamyba buvo nutraukta. Iš viso pagaminti daugiau nei 50 tūkst. šių mašinų, o tai yra keletą kartų mažiau nei garsiųjų „Jeep“ visureigių. Kita vertus, iškart po karo prasidėjo „Volkswagen“ era, vabalai ir mikroautobusai užkariavo pasaulį, todėl po kiek laiko pasirodė ir dar vienas karinėms reikmėms skirtas automobilis.
„Volkswagen“ 1968 metais pradėjo gaminti 181 modelį, skirtą Vakarų Vokietijos kariuomenei, tačiau parduotą ir civiliniam naudojimui. Tai buvo dviem ratais varomas visureigis, daugeliu techninių sprendimų panašus į savo pirmtaką „Kübelwagen“. Jis taip pat naudojo vabalo bazę, gale sumontuotą keturių cilindrų variklį, portalines ašis ir mechaninę keturių pavarų dėžę. Visi mechaniniai komponentai buvo paimti iš jau gamintų „Volkswagen“ automobilių.
181 buvo gaminamas trijose šalyse – Vakarų Vokietijoje, Meksikoje ir Indonezijoje. Galima numanyti, kad šis automobilis buvo laikomas naudingu ir reikalingu, nes 181 gamyba buvo nutraukta tik 1983 m., iš viso pagaminta apie 90 tūkst. vienetų.
Žinoma, niekas negali paneigti visų varomų ratų sistemos privalumų. Dar 1978 m. „Volkswagen“ pradėjo „Type 183“, geriau žinomo „Iltis“ vardu, gamybą. Šis automobilis taip pat buvo gamintas kariuomenės reikmėms kaip ir jo pirmtakai, tačiau variklis buvo montuojamas priekyje. Įdomu yra tai, kad „Iltis“ automobilio šaknys yra visai ne „Volkswagen“ gamyklose. Tai – modernesnė, „Auto-Union“ gaminto „DKW Munga“ versija. Taigi, „Iltis“ automobilio keturių varomų ratų sistema yra ankstyvoji „Quattro“ technologija, kuri padėjo „Volkswagen“ laimėti kariuomenės užsakymą bei „Paris-Dakar“ ralį 1980 m. Iš viso buvo pagaminti daugiau nei 9,5 tūkst. „Iltis“ automobilių.
Dabar „Volkswagen“ markė yra vienas iš didžiausių automobilių pramonės vardų. Modelių gama yra itin plati ir, regis, vis dar auga. Tiesioginių „Kübelwagen“ visureigių palikuonių šioje modelių gamoje nebeliko, o ir išlikusių egzempliorių nebėra daug.
Taigi, gamintas su vieninteliu tikslu (būti pigia transporto priemone masėms) „Käfer“ suteikė puikų pagrindą „Kübelwagen“ visureigiui. Būdamas nesudėtingas ir pigus gaminti, kartu jis buvo ir itin patikima kariuomenės transporto priemonė, kurią kariai labai mėgo.
Šiandien „Kübelwagen“ automobilius savo kolekcijose norėtų turėti ne vienas automobilių ar karo istorijos entuziastas, tačiau vienu pirmųjų „Volkswagen“ automobiliu tapęs visureigis dabar yra retas ir brangus eksponatas. Įsigyti „Volkswagen 181“ yra daug pigiau ir paprasčiau, nors jų pagaminta ir mažiau.
Greičiausiai pats brangiausias karinis automobilis visoje šioje istorijoje yra talentingasis „Schwimmwagen“ , kurių pagaminta buvo nedaug, dar mažiau išliko iki šių dienų. „Kübelwagen“ ir „Schwimmwagen“ visureigiai į automobilių istoriją įėjo kaip Antrojo Pasaulinio karo bei „Volkswagen“ kompanijos pradžios liudininkai.