Superautomobilių gamintojai dažnai nori išsiskirti durelėmis. „Lamborghini“, „McLaren“, „Koenigsegg“, „Gumpert“ ir daug kitų gamintojų naudoja ypatingus durelių mechanizmus, kurie kasdieniuose automobiliuose tiesiog nėra sutinkami. Taigi būtų lengva pamanyti, kad Mercedes-Benz 300 SL durelės buvo tik ekstravagantiškas dizaino pasirinkimas. Tačiau taip nebuvo.
„Mercedes-Benz 300 SL“ – prijaukintas lenktyninis automobilis
1954-1963 metais gamintas „Mercedes-Benz 300 SL“ (W198) iš tikrųjų buvo gatvėms pritaikytas lenktyninis automobilis.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje „Mercedes-Benz“ nusprendė visa galva pasinerti į automobilių sportą. 1952 metais pristatytas lenktyninis automobilis W194 buvo labai pažangus. Inžinierius Rudolfas Uhlenhautas jam sukūrė itin aptakų kėbulą su lengvu vamzdiniu rėmu. Šio automobilio priekyje buvo 3 litrų 6 cilindrų variklis, paimtas iš prabangaus „300 Adenauer“ (W186) automobilio. Jis išvystė tik 130 kW (175 AG) galią – „Ferrari“ ir „Jaguar“ konkurentai turėjo žymiai galingesnius variklius. Nepaisant to, W194 dominavo ir Le Mano, ir kitose išvermės lenktynėse, nes buvo lengvas ir aptakus.
„Mercedes-Benz“ galėjo džiaugtis sėkmingu W194 pasirodymu pasaulinio lygio lenktynėse, tačiau buvo manančių, kad to nepakanka. 1953 metais W194 gavo mechaninę „Bosch“ įpurškimo sistemą, didesnius ratus ir 85 kg lengvesnį magnio lydinio kėbulą, tačiau 1954-aisiais „Mercedes-Benz“ susikoncentravo į „Formulę 1“ ir W194 programa buvo baigta.
Niujorke įsikūręs prabangių automobilių importuotojas Maxas Hoffmanas negalėjo patikėti, kad W194 istorija eina į pabaigą. 1953 metais susitikime Štutgarte jis ragino „Mercedes-Benz“ vadovus sukurti gatvėms skirtą W194 versiją. Kompanijos atstovai iš pradžių entuziazmu netryško, tačiau Hoffmanas buvo įsitikinęs, kad toks automobilis būtų labai paklausus. Hoffmanas iš karto užsakė net tūkstantį tokių mašinų, tikėdamas, kad šios investicijos atsipirks, nes amerikiečiai greitai išpirks tokius greitus ir gražius automobilius. Toks didelis užsakymas galutinai įtikino „Mercedes-Benz“ – lenktyninis W194 virto prijaukintu W198.
Būtent Hoffmano entuziazmo dėka užbaigtas „Mercedes-Benz“ W198, gavęs 300 SL vardą, 1954 metais buvo pristatytas ne Ženevoje ar Frankfurte, o Niujorke. Šalia jo buvo pristatytas ir mažesnis bei pigesnis roudsteris 190 SL – dar vienas Hoffmano pasiūlymas.
Mercedes-Benz 300 SL variklis su naikintuvų technologijomis
Viena iš priežasčių, kodėl „Mercedes-Benz“ neplanavo keliams skirtos W194 versijos buvo šio automobilio sudėtingumas ir nepraktiškumas. Jis buvo triukšmingas, nelabai patogus, neturėjo bagažinės, o variklis reikalavo ypatingos priežiūros. Kitaip tariant, tai buvo tik lenktyninis automobilis.
1953-iųjų „Mercedes-Benz“ sprendimas karbiuratorius keisti mechanine „Bosch“ tiesioginio įpurškimo sistema buvo susijęs su galios siekiu. Dar Antrojo pasaulinio karo naikintuvuose (pavyzdžiui, Messerschmitt Bf 109E) naudota įpurškimo sistema padidino to variklio galią nuo 130 iki 179 kW.
Tačiau „Mercedes-Benz 300 SL“ variklis dėl jos reikalavo daug priežiūros. Benzinas į cilindrus buvo purškiamas dar akimirką po degimo išjungimo, todėl jis po truputį skiesdavo tepalus. Dėl to „Mercedes-Benz 300 SL“ savininkai turėjo prisiminti, kad jų automobilių variklių alyva yra keičiama kas 4000 km. Bet tai nėra didelė problema – kas tiek laiko reikia ir sutepti važiuoklę Kai prasidėjo 300 SL pardavimai, „Mercedes-Benz“ mechanikai turėjo būti apmokyti aptarnauti šiuos automobilius, nes daugiau tokių tiesiog nebuvo.
300 SL variklis, beje, neturi įprasto karterio – alyva buvo laikoma atskirame rezervuare automobilio sparne. Tokia sauso karterio tepimo sistema leido variklį sumontuoti žemiau ir užtikrino geresnį tepalų judėjimą automobiliui greitai manevruojant per staigius posūkius.
