Temą siūlykite gazas@15min.lt
Trenerio žodžius puikiai patvirtino „Facebook“ grupės „Reidas“ vartotojas, vaizdo registratoriumi nufilmavęs būtent tokią situaciją blogiausiu Lietuvos keliu vadinamoje eismo arterijoje Vilnius-Utena:
Spalio 4 d. šis epizodas nufilmuotas kelio A14 atkarpoje, kuri dar gana neblogai išsilaikiusi. Tačiau iš esmės tai yra pats blogiausias magistralinis Lietuvos kelias, kuriame net ir be avarijos galima apgadinti automobilį neapdairiai įšokus į duobę. Priminsime, karštomis vasaros dienomis čia kelio blokai piestu stojasi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nufilmuota: kelias Utena-Vilnius nesaugus – stojasi piestu
Panašu, kad tokį elgesį turėtų nagrinėti jau nebe policijos pareigūnai, o psichologai.
Vairuojame kaip turkai
Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė Laura Šeibokaitė prisimena prieš keletą metų atliktą tyrimą, kuriame lygino Lietuvos, Vokietijos ir Turkijos eismo „klimatą“. Nors nuo 2016 m., kai tyrimo duomenys buvo viešinami, jau praėjo šiek tiek laiko, kai kurios tendencijos lieka aktualios.
Deja, tyrimai rodo, kad lietuviams iki vokiečių toli. Vairuojame panašiai kaip turkai.
„Didžiausias skirtumas, lyginant su Vokietija, yra mūsų vairuotojų emocinė reakcija. Dalyvavimas eisme mūsų vairuotojams kelia stresą: kiti važiuoja per greitai ir nesaugiai. Daugeliui eismas yra nenuspėjamas, chaotiškas. Įdomu, kad lietuviai tyrime pasirodė panašiai su turkais. Tačiau turkų atsakymuose stipresnė fatalizmo gaida: „Kaip Dievas duos, taip ir nutiks“. Tad mūsų tyrimai parodė, kad Lietuvoje skubėjimo yra gana daug“, – apibendrino dr. L.Šeibokaitė.
Didelis kai kurių vairuotojų ego
Trenerio Jono Dereškevičiaus teigimu, eismo kultūra yra daugiau nei vien tai, kas parašyta taisyklėse. Tai – būtinybė atsižvelgti į kitų poreikius ir galimybes. Arba savo poreikius derinimas prie kitų. Taigi mano poreikis nuvažiuoti iš taško A į B per trumpiausią laiko tarpą negali būti dominuojantis.
„Tad nesvarbu, kad šiandien mes vairuojame labai greitus ir saugesnius, nei anksčiau, automobilius. Nepriklausomai nuo automobilio markės ar variklio mes visi esame maži sraigteliai didelio laikrodžio mechanizme. Ir niekas negali to mechanizmo nei pagreitinti, nei palėtinti. Prie jo reikia prisitaikyti“, – apibendrina Jonas Dereškevičius, kalbėdamas apie nuolat skubančius ir niekur nespėjančius.
Trenerio nuomone, mūsų vairuotojų vertybių skalė pamažu keičiasi. Anksčiau nemažai vairuotojų galvodavo, kad geras tas, kuris sugeba spausti akceleratoriaus pedalą ir greitai važiuoti tiesiai. Tas ypač jautėsi, kai persėdome iš sovietinių į vakarietiškus automobilius.
J.Dereškevičius pastebi, kad tokios vertybės, kai vairuotojais supranta, kad ne tik „gazo“ paspaudimas yra malonumas, plinta mūsų visuomenėje vis plačiau. Ankstesnę situaciją galima suprasti. Vairuotojus vairavimo mokyklose dažniausiai išmoko tik eismo taisyklių, o ne paties vairavimo, transporto priemonės valdymo besikeičiančiomis aplinkybėmis.
„Vairuotojai pamažu suvokia, kad problemos kyla tuomet, kai pasiekiame savo arba automobilio galimybių ribas. Supratimas, kad elektroninės saugumo sistemos yra panacėja, jau praeina. Nes viskas juk priklauso nuo greičio ir vairuotojo įgūdžių.
Problemos kyla tuomet, kai pasiekiame savo arba automobilio galimybių ribas...
Dar M.Schumacherio laikais mokslininkai lygino žmogaus ir automobilio reakciją. Jei vairuotojo reakcija būtų 5 Hz, tai automobilio – tik 1 Hz. Ir nesvarbu, ar automobilis labai brangus, ar ekonominės klasės, galioja tie patys dėsniai: vairuotojas gali atlikti manevrą labai greitai, bet šiek tiek laiko reikės dar ir automobiliui, kad jis sureaguotų į staigų vairo pasukimą ar pedalo spustelėjimą. O tai trunka 5 kartus ilgiau. Taigi šia prasme modernūs vakarietiški automobiliai nuo senų žiguliukų skiriasi nedaug, iš esmės tik greičio riba. Fizikos dėsniai ir pakitusios oro sąlygos visus automobilius veikia taip pat“.
