Apskritai kalbant, 2020-ųjų metų „Lietuva X“ maratonas buvo bomba. Jau vien 1000 km/24 val. renginio statistika parodo, kad tą parą Lietuvoje susikaupė iššūkių koncentratas: nors renginyje startavo 118 dalyvių, finišavo tiktai 40.
1000 kilometrų iššūkis paprastai susideda iš žvyrkelių ir miško keliukų. Čia, priešingai negu 500 kilometrų iššūkyje, nebūna klampių smėlynų, smigdančio dumblo, gilių provėžų, nes prasukti tokį kiekį kilometrų ir taip yra reikalų. Tačiau gamta nusprendė kitaip ir iššūkis tapo kone 10 kartų sunkesnis negu pirmaisiais renginio metais.
Gamtos diktatas
Kaip pasakoja organizatorius Rytis Stankevičius, su kolega Mariumi maršrutą jis braižė apie 10 dienų – ant motociklų užsimetę tentus ir miegmaišius, jiedu susuko bene 2500 km. Tada gamta negailėjo gero sauso oro ir dar gražesnių vaizdų. Startavus Kauno rajono kampe, tarp Prienų ir Jiezno, motociklininkų tikslas buvo pasiekti jūrą ties Lietuvos ir Latvijos pasieniu, o tada braižyti maršrutą atgal. Naktimis vyrai užkabindavo tentą tarp dviejų motociklų ir nakvodavo prie ežerų, taip pat ir prie jūros ties pasienio riboženkliu, Latvijos pusėje. Kaip prisimena Rytis, tai buvo labai smagus turistinis žygis. Ir buvo liūdna, kai reikėjo grįžti namo.
Tad jiedu tiesiog važiavo ten, kur pamatydavo smagų miško keliuką, stengėsi, kad kelias būtų skanus ir su daug vingių. Ten, kur buvo balų, organizatorius nelindo, kad dalyviai per daug nesiskųstų. Juk 1000 kilometrų per 24 val. iššūkis yra kitas – trasos ilgis, o ne jos sudėtingumas.
Kelionėje būta ir atradimų, ir nuostabos akimirkų: „Pamatėme labai gražią Lietuvą. Labiausiai nustebino netoli Kauno esantys senoviniai miškai, kur slapstėsi mūsų partizanai. Ten toks grožis, wow, atrodė, kad tuoj partizanas ims ir išlįs. Dabar man tai – pats gražiausias miškas. Bet tuo pačiu buvo graudu žiūrėti, kaip jis iškirstas, kaip taršoma mūsų Lietuva. Tie miškai yra Lietuvos paminklas, o net kelio nebėra nuo tų miškovežių, kirtimų – žiauru, kaip viskas niokojama“, – teigė Rytis.
Tad viskas sekėsi puikiai. Tačiau, kai vyrai grįžo į Vilnių, prasidėjo bent 5 dienų liūtys, kokių Lietuvoje nelabai ir pamatysi. Tada nušvito saulė ir atėjo renginio data. Nors visi galvojo, kad kils daug dulkių, buvo ne tik jų. Dulkių, tiesa, buvo – bet tik žvyruose, ir ten, kur plokštuma ir saulė kepino. Kitur miške dalyvių laukė molynė – gliti košė, kuri veliasi ant ratų. Ir jau po 5 km nuo starto dalyviai įklimpo į buzą.
„Aš pats buvau apakęs. Išleidęs visus dalyvius, juos vėliau pasivijau toje pekloje. Važiuoju, o iš po galinio rato ant manęs tokia košė drimba, nieko nematau ir suprantu, kad priekyje manęs 118 motociklų toje košėje skęsta. Pliurza murza. Sunkiesiems motociklams ir vairuotojams be patirties tai turbūt atėmė po kelias valandas“, – prisimena organizatorius.
Liūties psichologija
Nors tokia molynė „džiugino“ kone visus 1000 kilometrų, dalyvių laukė dar vienas didelis iššūkis. Ties Varniais, po daugmaž 250 km važiavimo, pasirodė didelis juodas debesis. Kol dauguma dalyvių sustojo užkandžiauti ir parūkyti, Rytis su komandos nariu Gintu, pamatę, kas vyksta danguje, nusprendė lėkti toliau. Apsivynioję lietaus aprangomis, vyrai pasiekė pajūrį kapsint lašams, palydėjo saulę, bet tada reikėjo atsigręžti atgal ir sukti link Kauno. Pažvelgus į dangų linksma nepasirodė – kybojo juodas, it košė dangus. Liūtis juos užpuolė naktį, o jausmas, sako Rytis, buvo įdomus – nerti savo noru į tą juodulį: „Net į pošalmį susikišau maišelį, viską užsigliaudėm ir – pirmyn!“.
Na, o tuos, kurie pasiliko Varniuose per liūtį, supylė kiaurai. Ne tik molingas paviršius, kai motociklai į visas puses švaistėsi, bet ir liūtis, daugumai iškėlė motyvacinių klausimų. Todėl Varniuose ne vienas pasidavė ir atlėkė tiesiai į pirtelę finiše. „Nuvažiavus tik ketvirtadalį kelio pasigauti tokią liūtį, kur ant tavęs tarsi iš kibiro nuolat pila ir esi visiškai permirkęs, tikrai gali susimąstyti – kam man to reikia“, – pasak Ryčio, daugelis neatvažiavo tik dėl to.
Beje, pats organizatorius taip pat nestokojo įspūdžių: „Mes irgi klimpome į tą košę. Beto, dar ir padangos baigėsi, nes jų nekeitėme naujomis prieš renginį. Abu pasigavome ir kelis rimtus batonus – aš net nebenorėjau važiuoti, kai stipriai susivarčiau – mano galiniai stabdžiai, pasirodo, blokavo ratą. Nors buvo baisiai sunku, grįžome pirmi. Gamta padarė gerą šlapio molio ir Sacharos išdžiūvusio molio mišinį. Nei vienam nebuvo lengva. Nemažai dalyvių sakė, kad daugiau gyvenime čia nebevažiuos. Nors stengiuosi palaikyti tą patį lygį, gamta parodo, kas čia diktuoja sąlygas. Apskritai, 1000 km niekada nebus niekam per lengva, nes pravažiuoti tiek kilometrų ne asfaltais per parą yra reikalų visiems.“
Tolygus tempas
Vienas iš daugelio metusių šį užsiėmimą dėl liūties buvo ir Jonas Klimaitis. Motociklininkas prisimena: „Mes neteisingai pasirinkome tempą. Iš pradžių visiškai neskubėjome, galvojome – juk turime visą parą, ką čia priskubėsi, tad reikia džiaugtis akimirkomis. Sustodavome, fotkindavomės, kalbėdavomės. Tačiau po kelių šimtų kilometrų pamačiau tokį juodą dangų – nesu matęs tamsesnio. Žinoma, pagalvojome, gal prasmuksime, bet už kelių kilometrų supratome, kad judame tiesiai į jo epicentrą.
Važiavome, vis lijo, mus beveik visi jau aplenkė, bandėme slėptis, palaukėme valandžiukę, bet buvo tiek daug molio laukuose, kad net ir šaškių rašto padangos nebepadėjo. Kai važiuoji kažkur naktį, žaibuoja, lyja, šildomos rankenos veikia visu galingumu arba išsijungia visai, nebeveikia posūkiai ir žibintai nuo to lietaus, ir kai esi vidury niekur… Rankos nusvyra. O dar kai kolegos pradėjo žinutes siųsti jau nuo jūros, tai apsisukome ir nuvažiavome gerti nealkoholinio alaus.“
Taigi Jonas pripažįsta, kad per daug rūkė ir prisirūkė. Ir pažada, kad kitą kartą žiūrės atsakingiau ir tada finišuos.
Pasak organizatoriaus, iš esmės, tinkamas tempas čia ir yra svarbiausias: „Mes patys jau žinojome strategiją: nestojome – tik degalų, nevalgėme – tik gelinius batonėlis, kofeino tabletes ir gėrėme vandenį bei elektrolitų gėrimą. Degalines irgi buvau susidėliojęs tiksliai kur pilsiuosi, susipjausčiau maršrutą gabalais, kur turi baigtis degalai.
Tad važiavome ramiai, tolygiai. Beje, laiko nuovokos nebuvo, pamenu tik, kad liūtis pylė naktį. Tai buvo tikroji hipnozė – važiuoti, nestoti, nevalgyti. Palyginus su pirmaisiais metais, kai keitėm belekiek padangų, stojome ramiai valgyti, vaizdo kamerą pametę ilgai ieškojome – nebuvo stimulo važiuoti nuosekliai – tada jau buvo dzin.“
Padangų drama
Beje, prakirstų padangų dramą pernai išgyveno ir komanda „Laukiniai“. Tačiau jos narys Laurynas Palaima nesiskundžia. Pasak jo, važiuoti labai patiko, buvo smagu. Ir pasidalino savo istorija: „Po kelių valandų važiavimo kolega prakirto pirmąją priekinę kamerą, bet greitai pasikeitėme ir lėkėme toliau. Track'as buvo nesudėtingas: daug žvyrkelių, laukų keliukų, miškelių, sudėtingiau pasidarė tik vakare gausiai palijus. Tada matomumas jau buvo prastas, slidus molėtas kelias, o šlapia žolė tapo tikra čiuožykla. Naktį džiaugiausi savo LED žibintu – kiniškas, nebrangus, bet švietė pasakiškai, nakties metu visus lenkėme.
Bet paryčiais kone vienu metu su kolega ir vėl prakirtome priekines kameras. Kadangi turėjome tik vieną klijuotą atsarginę, antrąją gavome iš kitos, sustojusios mums padėti, komandos. Buvo gal 2 val. nakties, visiškai tamsu, miške. Pasikeitę kameras lėkėme toliau, bet neilgai, nes nakties metu kolegai montuodami kamerą galbūt pražnybėme, o galbūt buvo prastai suklijuota, tai po 20 minučių važiavimo vėl stojome klijuoti tą nelemtą ratą. Jau švito, jautėsi nuovargis.
Nuo to laiko važiavosi puikiai, lyg ir galvojome, kad pradėjo sektis. Bet vis tiek nusipirkome degalinėje skysčio į kameras, jeigu kas dar nutiktų. Važiavosi greitai ir šauniai paskutinius 100 km, nors nuovargis jau jautėsi. Tačiau likus 20 kilometrų iki finišo miške lėkdami didesniu greičiu ir matydami priešais kitą komandą bandėme juos vytis. Nors tai ne lenktynės, bet vis tiek – kai matai kitus netoli ir nebedaug liko iki finišo, kraujas užverda, dingsta nuovargis ir dar smagiau važiuojasi. Bet tada kolega kirto priekiniu ratu į aštresnę duobę ir vėl prakirto priekinę kamerą!
Kuomet grįžau iki Audriaus, nes jis važiavo paskui mane, ir pamačiau, jog vėl tas pats, apėmė paniškas juokas. Juokiausi iki ašarų – kodėl taip nesiseka, nors priežastis buvo aiški – per mažas slėgis padangose. Todėl didesnis smūgis į duobę, ir prakirto. Prisipūtėme skysčio, kurį buvome nusipirkę, ir jau iš lėto pasiekėme finišą. Nors sunkiai, bet finiše buvo gera. Dėl to nelemto kamerų montavimo susirinkome papildomas keletą valandų, bet į laiką tilpome ir maršrutą įveikėme maždaug per 21 valandą.“
Štai kodėl kartais praverčia tikėti prietarais – Lauryno kolega Audrius prieš maratoną sakė, kad jis niekada neprakerta padangų!
Enduro demonas
Be abejonės, tokiuose renginiuose negalima apsieiti be herojų, kurie ilgainiui virsta ir legendomis. Per 1000 km/24 val. perdegė komandos „Pelkėms ne“ motociklo rėlė. Komanda važiavo viena pirmųjų, gedimas nutiko likus apie 200 km iki finišo. Galvoję jau pasiduoti, vyrai išvydo kone viziją ir nusprendė finišuoti, kad ir vienas kitą traukdami virve per visus tuos molynus. Kaip pasakojo komandos narys Kęstutis Škelevas, jie atvyko čia dalyvauti kaip varžybose, bet įpusėjus trasai suprato, kad niekas čia nelenktyniauja.
Tuomet vyrai persijungė į kovą su savimi, nes važiuojant per lietų kilo motyvacinių abejonių, kam to reikia: „Atvažiavę į degalinę ir pamatę kaip dalyviai slepiasi nuo lietaus visi nusivylę, gavome įkvėpimą, kad reikia važiuoti toliau, o ne žaisti mažą vaikų darželį. Švintant saulei atsivėrė nuostabūs vaizdai. Be to, iki finišo liko tik 200 km. Apėmė panašus jausmas, kuris aplanko alpinistus, lipančius nuo savo didžiojo kalno.
Ir tada sustojo vieno iš komandos narių motociklas! Sugedo krovimo sistema. Užplūdo nusivylimas, kad nepavyks įveikti maršruto. Bet taip stovėdami neviltyje išgirdome kito motociklo griausmą. Per rūką pastebėjome važiuojantį “Enduraną„ – enduro demoną. Jis taip lengvai pro mus praskriejo, tik sustojęs paklausti, ar viskas gerai.
Komandos draugas tada ir sako: “Turim progą pajusti Dakaro dvasią. Kabinam ant šlipso ir varom!„ Taip ir grįžom.
Tai buvo absoliutus jausmas. Mums pavyko užkopti į savo Everestą.“
Dalyvis neslepia, kad įkvepiantis demono vaizdas labiausiai įsiminė ir iki šiol stovi akyse. Na, o „Enduranas“ buvo realus žmogus – tai pats organizatorius Rytis pralėkė užsimetęs ant pečių palapinę nuo lietaus – jos skepetos taršėsi aplinkui į visas puses, it Betmeno.
Velnynas smėlyne
Tarp maratono etapų mėnesio skirtumas, tad vėliau įvykęs 500 km/24 val. buvo dar vienas atskiras iššūkis. Įdomu ir tai, kad jeigu 1000 km/24 val. maratono daugelis neužbaigė, tai 500 km/24 val. finišavo daugelis: pilnai pėdsaką pravažiavo 88 dalyviai, iš jų 70 tilpo į 24 valandas. Beje, finišavo ir visos 3 moterys iš 120 startavusių dalyvių.
Nors organizatorius čia nepagailėjo sunkumų, dalyviai pasiekė finišą, nes išgirdo žinutę, kad čia – ne lenktynės: važiavo teisingai, per daug nelėkė, žiūrėjo į pažymėtas pavojingas vietas. O uoga ant pyrago čia buvo smėlynas: „Pabradės poligone prasukau gal 110 kilometrų maršrutą ir dauguma čia važiavo naktį. Visi klykė, nes specialiai dariau zigzagais, kad dalyviai pajustų tai, ko mes Lietuvoje realiai nejaučiame – smėlio dozę. Tikrai juos čia pakankinau. Pavyzdžiui, lieka 200 metrų iki išvažiavimo, jie jau mato laisvę, o aš atgal juos vedu į poligoną. Po renginio ne vienas priėjo klausdamas, kodėl aš iš jų taip tyčiojausi. Bet ir aš pats ten susibaladojau dar darydamas maršrutą. Buvo nelengva, bet už tai smagu atsiminti.“
Mindaugas Rožėnas iš komandos „Nordcode Moto Team“ prisimena: „Greitai atėjo vakaras, o kadangi buvome nemažai laiko sugaišę stoviniuodami, didelę dalį sunkiųjų atkarpų teko įveikti tamsoje. Gal ir visai smagu naktį kapstytis po poligono smėlynus ir kalnus, išvažinėtus tankų. Šioje atkarpoje turbūt tikrai po gerą litrą išprakaitavome. Daug kam ties čia ir baigėsi motyvacija. Bet nepasidavėme su savo moto tankais – pajuokaudami ir motyvuodami vienas kitą, pakeldami kartu nukritusius motociklus, vistiek išsikapstėme iš šio sauso velnyno. Paryčiais švintant atsirado antras kvėpavimas ir tada jau su trumpomis pertraukomis nulėkėme iki finišo. Tilpome į laiko normą – finišavome likus pusvalandžiui iki jos pabaigos. Nors jėgų jau buvo mažai likę, tačiau šypsena buvo iki ausų.“
Naktinis dirvonas
2019 m. maratonų startas buvo apie 9 valandą ryto, 2020 m. abu renginiai startavo tik 14 val. Taip buvo sugalvota tam, kad būtų sąžiningiau: dalyviai, kurie važiavo geriau, startavęs 9 val. ryto, jau vakare būdavo finiše. O tiems, kuriems sekasi sunkiau, gavo visus išbandymus. Taigi dabar norėjosi, kad visi paragautų nakties, nes važiuoti tamsoje yra kitaip.
R.Stankevičius prisimena, kaip pirmą kartą užpernai darydamas maršrutą vienas važiavo naktį miške. Pasak jo, tai yra labai įdomus jausmas. Nors jis neįsivaizduoja šio renginio be naktinio važiavimo, labai džiugiai sveikina vienos iš komandų gudrų gestą. Komanda „Vaiduokliai“ atėjus nakčiai pernakvojo prie ežeriuko ir išaušus tęsė maratoną. Ir, beje, finišavo laiko normoje.
Mindaugas Šukys porina: „Man asmeniškai naktį miške važiuoti laikui nepatinka. Nori nenori skubi, o kai nematai kelio, reljefo – pridarai klaidų, kurios gali baigtis blogai. Pirmais metais, pamenu, keikiausi naktinėje atkarpoje, kai per kupstotą dirvoną reikėjo važiuoti. Todėl antrais metais nusprendžiau važiuoti iki nakties, sustoti su palapine, išsimiegoti ir ryte tęsti kelionę, nes laiko ir važiavimui, ir 8 valandų grožio miegui užtenka. Nežinau kur tiksliai, bet gavęs maršrutą pasiskaičiavau, kur maždaug būsime naktį, susiradau ežerą, iki kurio nereikėjo labai toli nusukti nuo maršruto. Pagal navigaciją ten ir nuvažiavome, išsimaudėme ežere ir išsimiegojome. Dar momentas, kad naktį tempas mažas, o po to kitą dieną būna nuovargis, tai galima diskutuoti, kad verta pailsėti ir ryte tęsti. Bet kas juokingiausia – atvažiavome ne paskutiniai.“
Variklis vaiduoklis
500 km/24 val. maratono vaizdo klipe galime pamatyti įdomų kadrą – prie atvažiuojančių motociklininkų su automatu artėja kareivis. R.Stankevičius prisimena: „Viskas buvo suderinta su visais aukščiausiais pareigūnais, bet argi viršininkai praneš eiliniams? Tad tie, kurie tuo metu treniravosi su garsiniais ginklais, nežinojo, kad kažkas dar vyksta poligone. Ir įsivaizdavo, kad šitie motociklai yra mokymų dalis. Jie galvojo, kad paskui karinį furgoną važiuoja kita kareivių komanda. Priartėjus motociklininkui jie ir sako – parodyk savo spalvą.“
Komandos „Motociklininkai.lt“ narys Ainis Zoruba teigia, kad pats naktinis važiavimas buvo labai įspūdingas. Ypač kai vidury miško išnyra ginkluotas automatu bičas – tai po to aišku nejauku buvo.
„Bet dar įdomesnis buvo kitas nuotykis. Kažkurį laiko tarpą naktį mišku važiavau vienas, nes partneris pabėgo. Važiuoju važiuoju ir galvoju jau turbūt vaidenasi kito greta esančio motso garsas – juk aplink tamsu kaip šiknoj ir šviečia tik mano fara. Po kiek laiko sustojau atsigerti ir atsigręžiau atgal: ogi stovi kitas važiuotojas su motsu be žibintų! Vos nepadariau į kelnes! O jis sako, kadangi jo žibintas sodina akumuliatorių, o manoji 10 ledų labai gerai kala, tai nutarė mano šviesa pasinaudoti. Varėm mudu toliau, bet bent jau žinojau, kodėl man tas variklis ant uodegos vaidenasi. Po kurio laiko sustojame, o jis privažiuoja ir sako, kad jo benzinas baigiasi“, – juokiasi Ainis.
Nuosekli kokybė
Organizatorius teigia, kad kiekvienais metais jo tikslas yra padaryti trasą įdomią. „Nežiūrime tai kaip į verslą, tai yra hobis. Gal ir galėčiau padaryti 3-5 renginius, bet nesinori plėstis ir su kažkuo konkuruoti. Matau, kad to trūksta visiems. Mes tiesiog norime puoselėti all-terrain važiavimą. Man šis renginys pačiam – kaip pabėgimas nuo klubo darbų į gamtą.“
Tad šiame renginyje svarbiausia yra švarus nuoseklumas, nes pati stilistika, disciplina yra ta pati, reikia tik neprarasti kokybės.
Kai motociklininkas sugalvojo šią mintį, vienintelis dalykas, kuris kirbėjo galvoje – ar tikrai bus įmanoma pravažiuoti. Aplinkui beveik visi netikėjo, kad tai yra įmanoma. Ir būtent šis iššūkis buvo stimulas ir pačiam pravažiuoti savo sudėliotą trasą kartu su visais dalyviais. „Po renginio 3 paras negaliu dirbti, pučia galvoje tik vienas garsas, spengia ausyse, sapnuoju kelią, žodžiu užkalina tas vaibas. 500 km/24 val. pavargsti nuo crossfit’o, 1000 km/24 val. – nuo to nuoseklumo it hipnozės. Abu renginiai buvo be proto sunkūs. 1000 km padarė gamta, 500 padariau jau aš.“
Na, o šiais metais per 1000 km/24 val. starto ir finišo sodyba bus ta pati – netoli Prienų. 500 km/24 val. bus grynai Dzūkija – startas ir finišas numatytas sodyboje netoli Varėnos.
„1000 viziją irgi jau turiu, bet kai važiuoji viskas labai keičiasi. Pamatai, kad keliukas į kairę yra wow, tai ten ir nusuki kokius 150-200 km, nes tokį gėrį turi pamatyti visi dalyviai. O tada supranti, kad jau į kitą pusę nuo savo vizijos važiuoji. Tad planuok neplanavęs“, – juokiasi „Narauti“ klubo direktorius.
