Apie tai, kokiomis pastangomis buvo išvystyta ši idėja ir kokios jos perspektyvos – pokalbis su pačiu autoriumi.
– Lukai, kaip kilo mintis sukurti transporto priemonę?
– Sukurti transporto priemonę man pasiūlė inžinierius Artūras Mikalauskas, pamatęs mano sukurtą katamaraną „Rei“ – jis pateko į garsų dizaino portalą designboom.com bei įvairius lietuviškus portalus ir žurnalus.
Artūras su savo kolega Luku Bučiausku kelis metus laisvalaikiu kūrė į vairavimo sistemą integruotą mechaninę kėbulo pavertimo sistemą. Su tokia važiuokle galima pasiekti visas geriausias motociklo valdymo savybes, tuo pačiu metu sėdint lyg automobilyje su naikintuvo elementais. Taigi idėjos autoriai yra būtent šie žmonės, o aš tiesiog turėjau puikią progą prisidėti prie jų komandos su savo dizaino žiniomis ir idėjomis.
Tačiau visą laiką glaudžiai bendradarbiavome – kartais aš komentuodavau inžinerinę dalį, o kartais Artūras komentuodavo dizainą.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte projektuodamas AKO?
– Didžiausias iššūkis buvo tai, kad iki tol aš visiškai nesidomėjau nei automobiliais, nei motociklais, o ypač jų važiuoklės mechaninėmis charakteristikomis. Baigiamajam darbui turėjau maždaug tris mėnesius ir per tą laiką turėjau labai daug išmokti – taigi dirbau ne tiesiog daug, o praktiškai nesustodamas.
Dar niekada neteko kurti objekto su tiek daug skirtingų detalių, kurios visos yra taip glaudžiai susijusios ir nuo kiekvienos iš jų padėties priklauso visas likęs modelis – svarbus kiekvienas milimetras. Labai džiaugiuosi, kad inžinieriai manimi visą tą laiką pasitikėjo ir dirbo kartu, o darbo vadovas Šarūnas Šlektavičius, kuriam labiausiai ir norėčiau padėkoti, nuolat dalijosi patirtimi ir padėjo priimti įvairius sprendimus.
– Ko iš šios patirties išmokote?
– Kai pasirinkau temą baigiamajam darbui, visi sakė, kad bus sunku, ir aš pats supratau, kad pasirinkau itin sudėtingą dalyką, bet man buvo labai įdomu, ar sugebėsiu.Turbūt pakankamai daug dirbant, sukurti galima praktiškai bet ką. Vieną dieną prisiminiau Winstono Churchillo citatą „Jei tenka eiti per pragarą, nesustok“ („If you’re going through hell, keep going”). To, kaip man ėjosi, negalėčiau pavadinti pragaru – buvo tikrai smagu ir įdomu, bet taip pat ir labai sunku. Nesvarbu ką ir kaip darai, kad ir kaip sudėtinga viskas atrodytų, svarbiausia nesustoti.
– Ar tikitės šį projektą komercializuoti?
– Jau nuo pat pirmo susitikimo buvo nuspręsta, kad mes „AKO“ tikrai pagaminsim. Šiuo metu projektu domisi kelios lietuviškos įmonės, tačiau akivaizdu, kad tokio sudėtingo objekto išvystymui reikalingos didelės investicijos, todėl esame pateikę paraiškas Europos Sąjungos fondams. Taip pat, kai bus baigtas fizinis pakabos prototipas, tikimės pritraukti investicijų iš užsienio, galbūt pasitelksime ir „Kickstarter“ platformą. Taip pat šiuo metu renkame komandą su reikalingomis kompetencijomis, norinčią dirbti sinergijos ir sėkmės dalinimosi principu.
Aš mielai važinėčiau tik motociklu, mūsų klimato juostoje daugiau nei pusę metų tai neįmanoma
– Jei reiktų rinktis tarp automobilio ir motociklo – kurį pasirinktumėte?
– Abu turi akivaizdžių privalumų ir trūkumų. Nors aš mielai važinėčiau tik motociklu, mūsų klimato juostoje daugiau nei pusę metų tai neįmanoma. Ir motociklo aš šiuo metu neturiu.
– Gal galėtumėte išvardinti, kokius apdovanojimus už kokius savo darbus ir kuriais metais esate laimėjęs?
– Mano šviestuvas „Tano“ 2015 m., yra įvertintas Italijoje rengiamo tarptautinio konkurso „A' design award“ sidabru, lietuvišku „Gero dizaino“ prizu, taip pat prancūzo Marco Praquino inicijuotu „Design and design“ apdovanojimu. Pastarąjį taip pat yra pelnęs mano krėslas „14“, laikrodis „Broken line“, laikrodis „Time tune“ ir kavos staliukas „AMÉ“. Taip pat nemažai dėmesio sulaukė mano suprojektuotas katamaranas „Rei”.
– Kurie projektai yra sulaukę didžiausio susidomėjimo?
– Jeigu susidomėjimą vertinčiau finansiškai, tai laikrodis „Broken line“, kurį nupirko įmonė. Jeigu publikacijų skaičiumi, tai turbūt krėslas „14“. Jeigu apdovanojimų skaičiumi, tai šviestuvas „Tano“. Jeigu publikacijų svarba, tai katamaranas „Rei“. Būtent jis buvo didžiausią postūmis mano veikloje – be jo sėkmės nebūtų įvykę daug kitų dalykų.
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Tikrai tęsime „AKO“ projektą, taip pat norėčiau siekti magistro laipsnio, bet dabar jau abejoju, ar spėsiu. Kol kas nenorėčiau įvardinti firmų ir asmenų, su kuriais turiu komercinių planų, tačiau, jei visas pavyks, manau, išgirsite apie mane.
– Jei ne paslaptis, kaip panaudosite 1000 EUR prizą?
– Gali būti, kad tuo metu, kai gausiu pinigus, būsiu pamiršęs iš kur jie. Bet kokiu atveju, aš labai nenoriu priklausyti nuo tėvų, todėl tiesiog naudočiau juos gyvenimui. Gali būti, kad teks pirkti naują kompiuterį, nes kažin ar dabartinis buvo sukurtas tokiam intensyviam darbui – galima tik stebėtis, kad tiek visko renderinant kiekvieną dieną, dar nesudegė motininė plokštė.
