Lietuvos stebuklai: su „Škoda“ važiavome ne į darbą ir ne į sodą

Rytais lekiame į darbą, savaitgaliais – iki ežero, jūros arba sodo. O kiek nuošaliau nuo gyvenimo greitkelio lieka daugybė mažų stebuklų.

Be jokios abejonės, daugeliui vairuotojų kiekvienas naujas automobilis yra stebuklas. Toks ir yra „Škoda Scala“ – naujas, pristatytas šis metų Ženevos parodoje ir pakeitęs „Rapid“.

Valanda kelio nuo Vilniaus ar Kauno

Kiti, žvelgiantys dar plačiau, sakytų, kad didžiausias stebuklas yra atradimo džiaugsmas. O automobilis yra vienas iš būdų ar įrankių, kuriuo sumaniai naudojantis, galima naujus pasaulius atrasti visai šalia. Vos už valandos kelio nuo Vilniaus ar Kauno.

Automagistrale Vilnius–Panevėžys su vėju švilpiame iki posūkio į Bartkuškį. Iš ten – pro Musninkus vienas iš mažųjų stebuklų jau ranka pasiekiamas. Tai – Čiobiškio (Padalių) keltas.

Vienintelis ne tik Neryje, bet apskritai Lietuvoje keltas be variklio ar irklų. Juo persikėlus per Nerį, vieškeliu, o vėliau ir asfaltuotu keliu, galima pasiekti Žąslių miestelį ir greitkelį Vilnius–Kaunas.

Kelionė iki Čiobiškio (Padalių) kelto su „Škoda Scala“

+13

Akivaizdu, kad mums lankantis Padaliuose, kelto keleiviai domėjosi ne tik „neregėta Škoda“, bet ir pačiu kelto mechanizmu. Prieš mane keltu keliantis šeimai su vaikais, mažiausias iš jų klausė: o tai kur variklis?

Nėra variklio. Tuo keltas ir unikalus, kad, panašiai kaip jachtą, neša vėjo gūsiai, Čiobiškio stebuklą per upę plukdo Neries srovė. O bures atstoja vairo „liežuviai“. Todėl ir vadinamas „sroviniu keltu“, pririštu prie tvirto lyno.

Ši Čiobiškio–Padalių perkėla unikali ir tuo, kad čia apsilankius neapleidžia pojūtis, jog esi gamtos dalis. Civilizacija čia nevargina sielos, o karštą vasaros dieną nesijaučia asfalto kvapo. Tik čiurlenantis vanduo, vieškelio dulkės, pavėsinė, įrengta keliautojams. Ir pats ekologiškiausias keltas pasaulyje.

VIDEO: Vienintelis Lietuvoje srovinis keltas Čiobiškyje (Padailiuose): kelionė „Škoda Scala“

Vienintelis Lietuvoje srovinis keltas Čiobiškyje (Padailiuose): kelionė „Škoda Scala“

Benas Grigaravičius, Žilvinas Pekarskas

Lengvute „Škoda Scala“ užvažiuojant ant kelto nuo medinių lentų lieptelio, denis šiek tiek susvyruoja. Tačiau kelto šeimininkas Gediminas (apie jo istoriją – žemiau) kiekvieną kartą kantriai švartuoja keltą dviem grandinėm prie kablių, pritvirtintų prie abiejuose krantuose esančių tiltelių. Taigi į keltą įšokti galėtų net ir mažiau patyręs vairuotojas – jokio vargo, vien tik egzotika ir įdomumas.

Kelto istorija

Pirmą kartą persikėlimas per Nerį ties Čiobiškiu minimas XIX amžiaus dokumentuose – 1831 m. sukilimo metu šioje vietoje upę kirto generolo Dezidero Chlapovskio vadovaujama sukilėlių kariuomenė, artėjusi prie Vilniaus. Praėjus trisdešimčiai metų, vadovaujami Felikso Visloucho, toje pačioje vietoje kėlėsi 1863-ųjų sukilimo dalyviai – tiesa, tuo metu jie jau traukėsi nuo dabartinės Lietuvos sostinės. Patekę į kitą upės krantą, sukilėliai keltą sudegino ir pusšimtį metų apie būdus persikelti iš vienos Neries pusės į kitą šiose apylinkėse nebuvo žinoma.

Patogi vieta kirsti Nerį

1912-aisiais carinė valdžia sugalvojo, kad šioje vietoje žmonėms vis dėlto reikia migruoti, tad buvo pastatytas tiltas, vėliau pačių rusų sudegintas per Pirmąjį pasaulinį karą. Kadangi ši vieta – viena patogiausių kirsti Nerį dėl siauros upės vagos, tuščia vieta ilgai nebuvo ir 1915 m. rusus spausdami vokiečiai pastatė naują, medinį tiltą. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tiltas visiškai susidėvėjo ir tapo pavojingas naudoti, o tuometinis prezidentas Antanas Smetona nusprendė – pigiau pastatyti naują tiltą, nei remontuoti senąjį. Tačiau pinigų pritrūko ir tam.

TAIP PAT SKAITYKITE: Mototuristų perlas – vienintelis ir unikalus motorinis Nemuno keltas „Vilkynė“

Vietos gyventojai nelaukė prezidento malonės – jiems reikėjo keliauti, tad verslininko gyslelę turintis Jurgis Dzeventauskas su draugu paėmė 3000 litų paskolą ir įrengė keltą. Jo principas – dvi dešimties metrų ilgio ir trijų metrų pločio valtys, kurios sujungtos virš jų sukaltomis lentomis. Pirmojo kelto gamyba nebuvo lengva – apylinkėse trūko nagingų stalių, tad valtys keltui buvo daromos už 35 km esančioje Jonavoje, o tarpukariu gabenti tokį didelį krovinį nebuvo paprasta.

Žilvino Pekarsko / 15min nuotr./Kelionė iki Čiobiškio (Padalių) kelto su „Škoda Scala“

Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metu, keltu naudojosi tie, kas buvo okupavę šalį: iš pradžių rusai, po to – vokiečiai, tada vėl rusai, kol galiausiai keltas buvo susprogdintas. Pasibaigus karui ir nusistovėjus sovietiniam režimui, J.Dzeventauskas neatsisakė kelto idėjos ir įkalbėjo kolūkio pirmininką, kad šioje vietoje reikia perkėlos. Taip 1935-aisiais būdą persikelti per upę įrengęs J.Dzeventauskas vėl tapo keltininku, o vėliau iš jo šį amatą perėmė sūnus Valentas, 1978-aisiais medinį kelto pagrindą pakeitęs metaliniu.

Atgavus nepriklausomybę, kurį laiką šalyje vyravo suirutė, tad keltas vėl dingo iš Dzeventauskų šeimos, kol Valentas atsitiktinai aptiko skelbimą vietos laikraštyje apie kolūkio skelbiamą aukcioną. Vienas jame parduodamų egzempliorių – tas pats keltas. Taip prasidėjo trečioji kelto epocha jau nepriklausomoje Lietuvoje.

2010-aisiais iš Valento keltininko darbą perėmė jo sūnus Gediminas ir tęsia keltininko darbą šiltuoju metų laiku. Po Gedimino keltininko darbą turėtų perimti jau ketvirtosios Dzeventauskų šeimos kartos atstovas – sūnus Arnas.

Astos Sabonytės nuotr./Padalių-Čiobiškio kelto keltininkas Gediminas Dzeventauskas nuolatinius keleivius pasitinka kaip senus pažįstamus

Keltas įrengtas teritorijoje, aplink kurią šiandien gyvena nedaug žmonių. Tačiau, norint iš vienos Neries pusės persikelti į kitą ne keltu, jiems tektų bent 30 kilometrų važiuoti iki Jonavos arba Trakų rajono.