Lietuva jau kuris laikas pagrįstai vadinama senų automobilių šalimi. Automobilio amžiaus vidurkis šalyje – 15 metų ir nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio atsilieka maždaug 3 metais. Gaila, tačiau šių metų gruodžio 17-ąją priimtas automobilių prekybos mokestis nepadės sumažinti atsilikimo nuo ES šalių standarto.
Senstelėję, daug teršiantys automobiliai net vidinėje Lietuvos rinkoje niekada nebebus tokie paklausūs, kokie buvo. Valdančiųjų nuomone, gal ir gerai. Juk vairuotojai ims pirkti mažataršius automobilius, utilizuodami savo seną laužą.
Kur gi ne? Jie, matyt, nė nematė, kokie automobiliai dominuoja regionuose. Leiskite priminti, kad iš daugiau nei 95 tūkst. Lietuvoje registruotų „Volkswagen Passat“ didžiausią – net 10,2 tūkst. vnt. arba beveik 11 proc. dalį sudaro 1998 metų modeliai. Taip, populiariausi Lietuvoje „Passat“ yra beveik 22 metų senumo B4 kartos modeliai.
Tokių automobilių vidutinė rinkos kaina siekia 700-900 eurų, priklausomai nuo būklės. Utilizuoti tokius automobilius dėl 1000 eurų kompensacijos perkant mažataršę transporto priemonę ne taip ir apsimoka, kaip atrodo ant popieriaus. Skirtumas tarp šių, nė 1000 eurų vertės nesiekiančių automobilių ir tarp tų, kuriuos vairuotojai norėtų vairuoti yra pernelyg didelis, kad tokia skatinamoji priemonė efektyviai veiktų ar suteiktų galimybę rinktis.
Todėl žmonės ir toliau vairuos senesnius nei 20 metų senumo automobilius, kol šiuos negailestingai pasiglemš gailesčio nedemonstruojanti korozija arba finansiškai nepakeliami ir ekonomiškai netikslingi remonto kaštai. O tada – kito, tik jau nebe 1998 metais, o 2000-aisiais pagaminto laužo paieškos. Taip ir suksimės.
Pirkėjų iš Ukrainos srautas stipriai sumažėjo šių metų pradžioje. Durys į Kirgizijos rinką taip pat po truputį užsidarinėja. Lietuvos automobilių parkas savaime neatsinaujins, nes senų laužų parduoti pusvelčiui niekas nenorės – labiau apsimokės juos naudoti iki paskutinio atodūsio. Todėl galimai sutriks naudotų automobilių ekosistema: tie, kurie naudotus 1998 metų „Passat“ tikisi perleisti į kitas rankas, praras nemažai pinigų ir eksploatuos ilgiau.
Benzininio 1998-ųjų „Passato“ su 1,8 litro varikliu (92 kW) registravimo mokestis sieks 120 eurų. Dyzelinio (81 kW) – 180 eurų. Tai analogiško automobilio pirkėjui sudaro gana reikšmingą dalį arba 15-25 proc. automobilio vertės.
O kaip gi bus su skaidriai dirbančiais smulkiais ir ne tik smulkiais verslininkais, kurie superka tiek šalyje registruotus automobilius, tiek įveža juos iš užsienio ir perparduoda? Agnė Širinksienė teigia, jog moka pirkėjas. Ir ji iš dalies teisi. Tačiau pardavėjas taip pat yra ir pirkėjas – norint parduoti transporto priemonę, pirmiausia ją reikia įsigyti. Bet išeitis yra. Klastojamos pirkimo-pardavimo sutartys ir pasitraukimas į šešėlį įgaus dar didesnį pagreitį. Ši vyriausybė turbūt ir gaisrą gesintų ugnimi.
Pastebėjote, kiek automobilių su užsienietiškais registracijos numeriais rieda mažesniuose šalies miestuose? Palaukite, jų dar padaugės, nes tai – dar viena priemonė, kaip išvengti papildomų mokesčių.
Valdantiesiems taip pat neužkliuvo ir CO2 emisijų skaičiavimo formulės, kurių tikslumas prilygsta ateities būrimui iš kavos tirščių. Jeigu jūsų kitas perkamas automobilis su dyzeliniu varikliu registracijos liudijime arba „Regitros“ duomenų bazėje neturės duomenų apie CO2 emisiją, teks jo svorį padauginti iš atsitiktinai parinktų koeficientų. Pasirodo, nesvarbūs nei automobilio gamybos metai, nei galingumas, nei padangų dydis, nei transmisijos tipas – valdantiesiems taršai nustatyti užtenka tik vieno kintamojo – svorio. Užvažiuojate ant svarstyklių ir gaunate reikšmę – kodėl neapdairūs vokiečiai, birtai, prancūzai ir norvegai apie tai dar nepagalvojo?
Automobilių registracijos mokesčio įstatymo projektą į priekį stūmusi Agnė Širinskienė net akcentavo elementarų palyginimą, kuris turėtų uždėti dar vieną riebų pliusą jų darbo įvertinimui. Mat, Latvijoje atsitiktinai parinktas „Volkswagen Passat“ apmokestinamas 144 eurų per metus mokesčiu, o Lietuvoje už analogišką automobilį reikėtų susimokėti vienkartinį 60 eurų registracijos mokestį. Tik pagalvokite – mes mokėsime mažiau.
Bet ar galime lyginti obuolius su bananais? Latvija 2 metus kūrė taršos mokestį, kuris sprendžia užterštumo problemas ir formuoja pirkėjo pasirinkimo pokyčius. Lietuvoje tai – elementarus registracijos mokestis, kuris fundamentaliai skiriasi nuo kaimyninio modelio. Registracijos mokestį, beje, turi ir Vokietija. Ir jeigu analogišką „Volkswagen Passat“ registruotumėte ten, tektų susimokėti 26 eurus – dvigubai mažesnę sumą nei siūloma Lietuvoje.
Taip, Vokietijoje šalia registracijos mokesčio yra ir kasmet mokamas taršos mokestis, kurio dydį nusako CO2 emisija, degalų tipas ir variklio darbinis tūris. Tad vokiečiams analogiškas automobilis per metus kainuotų papildomus 300 eurų. Valdantieji neslepia, kad šis, Lietuvoje iš kelinto karto palaimos sulaukęs registracijos arba prekybos mokestis – tik pradžia. Galbūt kitąmet jie paruoš ir dar vieną genialų siurprizą – periodišką taršos mokestį, kuris, kaip ir registracijos mokestis, būtų bent dvigubai didesnis už mokamą Vokietijoje?
Mokslininkai ir srities specialistai iš ne pelno siekiančios švaresnio transporto tarptautinės organizacijos (ICCT) savo išvadose siūlo imtis tokio taršos mokesčio, kurį mokėti tektų daugiausiai teršiantiems, o daugiausiai naudos iš to gautų mažiausiai teršiantys. Ne daugiausiai automobilių perkantiems ir parduodantiems, o teršiantiems. Ir prisiminkite, taršos mokestis sprendžia taršos problemas. O ką sprendžia registracijos mokestis – atsakyti galite patys sau.
