Žinoma, galima dar šiek tiek pasiginčyti dėl pagrindinio automobilio agregato – variklio skirtumų. Mat dabar, kasdieniame mūsų gyvenime viršų ima elektra varomos transporto priemonės.
Bet įvertinus tai, kad nuo 1890 iki 1930 metų Amerikoje buvo gaminami ne tik benzininiai, bet ir elektra varomi automobiliai, ir kad tada daugiau nei trečdalis JAV keliais riedančių automobilių, buvo elektriniai, šis argumentas tampa bereikšmiu.
Tai kuo gi skiriasi šiuolaikinės transporto priemonės nuo senovinių savo protėvių? Išvardinti galima net keletą skirtumų: saugos diržai, oro pagalvės, kondicionieriai, galinio vaizdo veidrodėliai bei posūkių rodikliai.
Va, štai tokių, dabar mums įprastų prietaisų, net su žiburiu nerasime XX a. pradžios automobilyje, nes tuo metu tokie atributai buvo tiesiog neįsivaizduojami. Nors, daugėjant automobilių skaičiui ir intensyvėjant eismui, šių naujovių atsiradimas buvo tik laiko klausimas. Ir viena iš pagrindinių būtinybių automobilizmo eros pradžioje buvo ne kas kita, o posūkio signalai. Tai kokie buvo pirmieji posūkio signalai, kodėl jie atsirado ir kaip ši įranga tobulėjo bei vystėsi?
Pirmieji posūkio signalai
Patys pirmieji automobilių posūkio signalai, arba posūkio ženklai, buvo pasiskolinti iš dviratininkų, vežikų bei jūreivių ir rodomi tik rankomis. Į vieną ar kitą pusę iš automobilio iškišta ranka simbolizuodavo numatomą mašinos manevrą. Kaip žinome, pirmieji automobiliai buvo sąlyginai nedideli ir gaminami atvirais kėbulais.
Tokio bestogio „autovežimo“ vairuotojo kaire ir dešine ranka rodomi posūkio signalai puikiai matėsi kitiems eismo dalyviams. Pirmieji nesusipratimai iškilo pradėjus gaminti didesnes, tuo pačiu platesnes bei minkštu stogu dengtas mašinas. Štai jau tokios transporto priemonės vairuotojas, norėdamas parodytį posūkį, ranka jau nepasiekdavo priešingos automobilio pusės. Be to, mašinos stogas, užstodavo „šoferio“ rodomus rankų judesius.
Taigi, sprendžiant šią problemą, protingi žmonės sugalvojo tik viena ranka rodomus posūkių signalus, naudojant tą vairuotojo ranką, kuri – arčiau išorės. Jeigu kalbėsime apie automobilius su vairu kairėje ir jų vairuotojų rankų gestus, tai be horizontaliai ištiestos rankos signalo, kuris reiškė posūkį į kairę, buvo naudojami dar du pagrindiniai ženklai: per alkūnę sulenkta kairė ranka su plaštaka nukreipta į viršų – posūkis į dešinę, o žemyn nuleista kairioji vairuotojo ranka žymėjo numatomą automobilio sustojimą (stop).
Mechaninės rankos ir plaštakos
Atrodė, kad problema dabar jau išspręsta ir automobilių vairuotojai amžinai naudosis šia posūkių ženklų sistema, bet... netrukus atsirado antrasis nepatogumas. Sparčiai besivystant metalo gamybos pramonei, automobilių konstrukcijos tobulėjo.
Atvirus mašinų korpusus pakeitė uždaro stiliaus kėbulai, kurie leido tokias transporto priemones naudoti esant bet kokioms oro sąlygoms. Taigi, lyjant lietui, krintant sniegui ar spaudžiant šaltukui, atidaryti automobilio langą ir ranka rodyti manevro ženklus būdavo ne tik kad nepatogu, bet ir sudėtinga. Tam tikslui ir buvo sugalvotos mechaninės rankos, kurios būdavo tvirtinamos abiejose automobilio pusėse ir vienokiu ar kitokiu būdu valdomos iš automobilio salono.
Beje, mechaninių rankų vaizdas ir įvaizdis su laiku keitėsi taip, kad iš pačių rankų liko tik plaštakos, rodomuoju pirštu nukreiptos į vieną ar kitą pusę, o dar vėliau plaštakas pakeitė rodyklės (strėlės).