Armour Institute of Technology (dabar – Ilinojaus technologijų institutas) dar 1937 metais ėmėsi kurti ekstremalioms sąlygoms skirtą visureigį. Tai buvo milžiniškos mašinos dizainas, sukurtas galvojant apie ilgas ekspedicijas, kurių metu įgula gyventų viduje. Dizainą sukūrė Thomasas Poulteras, tačiau galimybė jį realizuoti atsirado tik 1939-aisiais, kuomet JAV Vyriausybė nusprendė paremti admirolo Richardo Evelyno Byrdo ekspediciją.
Admirolas Byrdas buvo žinomas ne tik kaip patyręs karininkas, bet ir kaip nuotykių ieškotojas bei tyrinėtojas. Tarp jo pasiekimų tuomet buvo ir skrydis virš Šiaurės ašigalio ir pora ekspedicijų Antarktidoje. Trečiąją Byrdo ekspediciją nutarė paremti JAV Finansų, Valstybės ir Vidaus reikalų departamentai bei Karinis jūrų laivynas, tačiau prireikė ir žmonių paramos. Antarctic Snow Cruiser ir buvo sukurtas šiai ekspedicijai.
Pagamino per 11 savaičių
Gavęs finansavimą institutas visureigį pagamino per 11 savaičių. Tai – labai trumpas laikas tokiam kūriniui, tačiau inžinieriai naudojo lengvai prieinamus komponentus. Pavyzdžiui, Pingvino viduje buvo sumontuoti du Cummins H-6 šešių cilindrų 11 litrų dyzeliniai varikliai, išvystantys po 150 ag (110 kW). Jie suko General Electric generatorius, kurių pagamintą elektrą naudojo keturi elektros varikliai – po vieną kiekvienam ratui.
Maksimalus Antarctic Snow Cruiser greitis siekė 48 km/val., o perteklinė elektros energija buvo saugoma baterijose. Nors buvo panaudotos milžiniškos Goodyear padangos, jos taip pat nebuvo sukurtos specialiai šiam visureigiui. Kadaise šio modelio padangos, kurių aukštis siekė 3 metrus, buvo pagamintos pelkių visureigiui. Jos, beje, buvo iš dalies šildomos – virš ratų arkų buvo išvestos išmetamųjų dujų linijos, kad natūralios gumos padangos nesuskeldėtų nuo šalčio.
Antarctic Snow Cruiser tiems laikams buvo išties įspūdinga mašina. Važiuoklė buvo reguliuojama – žemiausioje padėtyje visureigio aukštis siekė 3,7 metrus, o aukščiausioje – 4,9 m. 9500 litrų talpos degalų bakas buvo pačioje platformos apačioje.
Dar vienas 3800 litrų degalų bakas galėjo būti montuojamas ant Antarctic Snow Cruiser stogo, tačiau jis buvo skirtas ne visureigiui. Buvo numatyta, kad ant didelės plokščios platformos Pingvinas galės gabenti nedidelį lėktuvą. Miegamajame galėjo išsimiegoti 5 žmonės, maisto ruošai buvo įrengta virtuvėlė. Antarctic Snow Cruiser viduje buvo pakankamai šilta, nes variklių aušinimo sistemos linijos buvo išvedžiotos po visą interjerą. Įdomu ir tai, kad priekyje buvo nedidelės dirbtuvės, skirtos visureigio remontui. Tuo tarpu maisto atsargos ir pora atsarginių ratų buvo visureigio gale.
Netoli Čikagos užbaigtas Antarctic Snow Cruiser bendro naudojimo keliais iki uosto Bostone turėjo nukeliauti 1640 km. Kad ir kur važiavo, Pingviną lydėjo tūkstančiai akių.
Milžiniškas visureigis, kurio plotis siekė vos daugiau nei 6 metrus, o ilgis – 17 metrų, visur pritraukdavo minias smalsuolių, tačiau kelionė nebuvo lengva. Neatlaikius vairo mechanizmui Pingvinas nėrė į upelį, kuriame praleido tris dienas. Galiausiai jis buvo suremontuotas ir atvyko į Bostoną. Incidentas buvo laikomas dar vienu įrodymu, kad Antarctic Snow Cruiser visureigis yra pakankamai tvirtas Antarktidai. Į šaltąjį žemyną laivu visureigis išvyko 1939 metų lapkričio 15 dieną.
Jau 1940-ųjų sausį Antarctic Snow Cruiser jau buvo Antarktidoje. Reikėjo sukonstruoti medinę rampą, kad visureigį apskritai pavyktų nukrauti nuo laivo, tačiau šiaip ne taip jis pasiekė sausumą. Buvo numatyta, kad Antarctic Snow Cruiser galės kelis mėnesius važinėti po Antarktidą su turimomis degalų ir maisto atsargomis. Inžinieriai manė, kad visureigis galės įveikti apie 8000 km, o pačiu ekstremaliausiu atveju autonomiškai veiks net vienerius metus. Tačiau vos atsidūręs ant puraus Antarktidos sniego 34 tonas sveriantis visureigis ėmė ir užklimpo.
Įgulos nariai negalėjo patikėti tuo, ką mato. Antarctic Snow Cruiser stovėjo vietoje, nors jo trijų metrų aukščio ratai sukosi kaip pašėlę. Tačiau to ir reikėjo tikėtis – pelkėms skirtos Goodyear padangos beveik neturėjo protektoriaus, todėl su kiekvienu apsisukimu tik giliau kasėsi į baltutėlį Antarktidos sniegą.
Vyrai ant priekinių visureigio ratų sumontavo atsarginius ratus, taip pat ėmė naudoti grandines. Tai menkai tepadėjo, tačiau įgula pastebėjo, kad atbulas Antarctic Snow Cruiser klimpsta mažiau. Taip Pingvinas atbulas trumpais atstumais ir važinėjo. Ilgiausia visureigio kelionė nusidriekė tik 148 km. Kur kas dažniau Antarctic Snow Cruiser tarnavo kaip stacionari bazė, iš kurios išėję mokslininkai imdavo ledynų pavyzdžius, tyrė kosminę radiaciją, atliko seismologinius matavimus.
1940-ųjų kovą admirolas Byrdas buvo sugrąžintas į aktyvią karinę tarnybą. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vertė JAV ruoštis galimiems konfliktams ir Byrdas buvo laikomas vertingesniu karininku nei Antarktidos užkariautoju. Galiausiai finansavimas programai buvo nutrauktas, nes visą dėmesį teko skirti karinėms reikmėms. Taip Antarctic Snow Cruiser buvo apleistas.
Admirolas Byrdas su ekspedicija į Antarktidą sugrįžo 1946 metais. Tuomet ilgo bambukinio žymeklio dėka Antarctic Snow Cruiser buvo surastas ir atkastas. Inžinieriai apžiūrėjo visureigį ir nustebo supratę, kad jis vis dar yra puikios būklės.
Jam reikėjo smulkaus remonto ir oro padangose, tačiau ir tuomet Pingvinas buvo apleistas. Paskutinį kartą Antarctic Snow Cruiser buldozeriu buvo atkastas 1958 metais. Tuomet tik išmatuotas sniego dangos storis, norint tiksliai išsiaiškinti, kiek prisnigo per tuos 17-18 metų. Vėliau Antarctic Snow Cruiser surastas nebebuvo ir greičiausiai niekada nebebus.
Antarktidos sniegynai nuolat juda. Tikėtina, kad su jais visureigis buvo nustumtas iki vandenyno, o tuomet atskilo kokio ledkalnio viduje ir galiausiai atsidūrė vandenyno dugne. Kita versija teigia, kad Antarctic Snow Cruiser buvo tiesiog paslėptas po labai storu sniego ir ledo sluoksniu. Bet kuriuo atveju, jis greičiausiai niekada nebebus surastas.
