Pirmos kartos modernieji „Mini“ debiutavo 2000-aisiais, o po metų kompanijos vairą oficialiai perėmė Vokietijos pramonės milžinė BMW. Tačiau šį sandorį daugelis prognozavo seniau, nes vokiečiai padėjo britams gaminti naująjį „Mini“. Ir jeigu kas nors manė, kad toks politinis manevras sunaikins visą šių mielų automobilių teikiamą malonumą, tai velniškai klydo.
Kompaktiškas miesto automobilis išlaikė klasikinių „Mini“ modelių bruožus, tačiau savo gabaritais pirmtaką stipriai praaugo. Kartu su kėbulo matmenimis užaugo ir tokio svarbios sudedamosios dalys, kaip saugumas, erdvumas bei patogumas.
Nuo 2000-ųjų gaminamų modelių gamoje buvo ir karštos „Cooper S“ versijos, orientuotos į tuos vairuotojus, kurie vietoje komforto rinkosi tikslų valdymą ir geresnius dinaminius rodiklius. Viso pasaulio istorijoje tikriausiai nėra žmogaus, kuris sėstų į „Mini“ dėl šio automobilio siūlomo komforto ar praktiškumo, nors ergonominiai sprendimai yra išties geri. Šiuos modelius vairuotojai pamilo dėl jų grakštumo bei madingos išvaizdos.
„Cooper S“ techninių sprendimų paletėje buvo įdomių sprendimų. Karštose „Mini“ versijose gamintojas montavo 1,6 litro benzininius variklius su mechaniniu kompresoriumi. Nors ir turbokompresorius pasižymi geresniu efektyvumu, mechaninę pavarą turintis (o ne išmetimo dujomis sukamas) agregatas turėjo savo vizitinę kortelę – unikalų zyziantį mechaninį garsą bei daug greitesnę reakciją. Šis variklis savo charakteriu buvo panašus į karštakošiškus hečbekus su atmosferiniais varikliais.
Automobilių kritikai prie „Mini Cooper S“ nuo pat modelio debiuto kabino „miesto kartingo“ pravardę. Maža automobilio masė, žemas svorio centras, trumpa priekinė ir galinė automobilio iškyša (atstumas nuo ratų ašies iki kėbulo krašto) smagiems „Mini“ modeliams suteikė neįtikėtinas valdymo savybes. Atrodė, lyg juos trauktų stipresnė gravitacijos jėga. Išvertus tai į žmonėms suprantamą kalba, sportiškos „Mini“ versijos buvo mažiau inertiškos nei kiti panašaus svorio automobiliai.
Tačiau to nepakako ir 2002 metais „Mini“ pradėjo siūlyti „John Cooper Works“ paketus, kurie gana karštą automobilį paversdavo dar karštesniu. Vos tik atsiradus tokiai galimybei paketo nebuvo galima užsisakyti prieš perkant automobilį. Procedūra buvo tokia: pirmiausia reikėjo įsigyti standartinį „Mini Cooper S“, o tik vėliau oficialioje atstovybėje tokiam modeliui už atitinkamą mokestį buvo „suleidžiama“ reikšminga dopingo dozė.
Šie JCW paketai standartinę 160 – 170 AG padidino iki 200 – 210 AG. Viena iš priemonių buvo mechaninio kompresoriaus generuojamo oro slėgio didinimas. Tam prireikė pakeisti tik škyvą, kuris didino sukamos kompresoriaus sparnuotės greitį, tačiau gamintojas neapsiribojo tik tokiu kukliu pakeitimu.
Užsisakiusiems JCW paketą, „Mini Cooper S“ variklio galvutės kanalai buvo mechaniškai platinami tam, kad pagerėtų jais tekančių oro bei išmetimo dujų srautai – 4 cilindrų motorui tai suteikė geresnes kvėpavimo savybes. Taip pat buvo keičiama išmetimo sistema, parenkamos kitokios uždegimo žvakės, o tinkamam motoro darbui užtikrinti buvo įskiepijama nauja valdymo programa.
Tokia tvarka tęsėsi iki 2005-ųjų. Nuo tada šį paketą gamintojas montuodavo jau prieš pristatant automobilį savininkui – JCW versijos oficialiai papildė kuklią „Mini“ gamą.
„Mini Cooper S John Cooper Works“ iki 100 km/val. pagreitėjo per maždaug 6 su puse sekundės ir nors maksimalus jo greitis siekė 230 km/val., šio modelio charakteris bei galimybės geriausiai atsiskleidė kelio vingiuose.
Modernusis pirmos kartos „Mini Cooper S John Cooper Works“ yra retai Lietuvoje sutinkamas automobilis. Tačiau būtent toks 2005 metų gamybos modelis parduodamas lankomiausioje transporto prekybos platformoje Autoplius.lt.
Vingiuotoje kelio atkarpoje šis sąlyginai kuklus hečbekas galėjo užtraukti didelę gėdą net ir dvigubai galingesniems kupė. Pirmosios kartos „Mini Cooper S John Cooper Works“ yra priminimas tiems vairuotojams, kurie paprasčiausiai negali gyventi be vairavimo.
