Įpročiai formuojasi vaikystėje
„Viskas prasideda dar ankstyvoje vaikystėje, – paaiškino dr. K.Gaučė ir pridūrė: jeigu vaikas auga šeimoje, kuri juda darniai bei mėgsta aktyvų laisvalaikį, taip jo keliavimo įpročiai ir susiformuos. Taip pat labai svarbu švietimas – darželiuose ir mokyklose vaikai turėtų būti skatinami daugiau laiko leisti gryname ore, dažniau vaikščioti pėsčiomis.“
Vis dėlto, pabrėžė pašnekovė, sąmoningai renkantis keliavimo būdą didžiausią įtaką turi laiko ir pinigų ekonomija. Anot jos, suaugę žmonės renkasi, jų manymu, greičiausius ir pigiausius susisiekimo būdus. Tiesa, kaip pastebėjo apie 20 metų eismo dalyvius stebinti dr. K.Gaučė, visuomenė šį veiksnį ne visada teisingai įvertina.
„Yra begalė faktorių, lemiančių keliavimo būdo pasirinkimą. Kai tie pasirinkimai kartojasi, tai tampa įpročiu“, – teigė pašnekovė.
Kokie dar veiksniai skatina keliauti darniai? Pasak dr. K.Gaučės, aplinkosauginis aspektas, žinoma, turėtų būti svarbus, tačiau jis populiaresnis jaunų žmonių grupėje. „Visgi, – vaizdingą pavyzdį pateikė ji, – nykstančios baltosios meškos žmonėms rūpi mažiausiai. Sprendimą judėti darniai dažniau lemia sveikatos kriterijus – vieni nori numesti svorio, kiti siekia pagerinti savijautą.“
Pakeitę įpročius, visų pirma, galime sutaupyti pinigų ir pagerinti ne tik savo, bet ir artimųjų sveikatą. Darnus judumas – taip pat yra puikus būdas sumažinti stresą.
Paklausta, kaip gatvėje sutiktam žmogui paaiškintų, kodėl verta keliauti kitaip, dr. K.Gaučė atsakė: „Pakeitę įpročius, visų pirma, galime sutaupyti pinigų ir pagerinti ne tik savo, bet ir artimųjų sveikatą. Darnus judumas – taip pat yra puikus būdas sumažinti stresą. Be to, visuomenė turėtų susirūpinti tuo, kokioje aplinkoje auga ir kuo kvėpuoja jų vaikai.“
Anot pašnekovės, trečdalis Vilniaus mokyklų ir darželių patenka į padidėjusio triukšmo zonas. „Nors dažnai to neįvertiname – foninis triukšmas yra labai pavojinga tarša, – svarstė ji, – įsivaizduokite, ką reiškia susikaupti ir mokytis nuolatiniame triukšme.“
Siūlo ieškoti alternatyvų
Kaip pastebėjo dr. K.Gaučė, skatinti darnų judumą galima pačiais įvairiausiais būdais, o iniciatyvos imtis turėtų Vyriausybė ir savivalda. Jos teigimu, elgseną galima paveikti įvairiais reguliavimo mechanizmais – per parkavimo politiką, steigiant mažų emisijų zonas ir panašiai. Visų pirma, anot jos, automobilių eismą reikėtų mažinti vietose, kur jis nėra būtinas. Ieškoti keliavimo alternatyvų taip pat paskatintų didesnis parkavimo mokestis.
Pašnekovė pastebėjo, kad dažniausiai viešąjį transportą kritikuoja tie, kurie juo net nesinaudoja. „Visų pirma, – patarė ji, – siūlyčiau išdrįsti pabandyti skirtingus keliavimo būdus ir tik tada daryti išvadas. Žmonės dažnai neįvertina visų kriterijų – pavyzdžiui, nors kelionė autobusu gali trukti ilgiau negu automobiliu, tačiau patogiai įsitaisę galime nudirbti vienus ar kitus darbus.“
Paklausta, kodėl miestų gyventojai nėra linkę naudotis viešuoju transportu, pašnekovė pastebėjo, kad nepaisant atsinaujinančių autobusų parkų ir gražėjančių stotelių, kelionė autobusu, lyginant su automobiliu, dažnai trunka ilgiau.
„Taip yra todėl, kad viešasis transportas miestų gatvėse neturi prioriteto. Keli šimtai autobusų kasdien turi rungtis su keliais šimtais tūkstančių automobilių. Kol viešojo transporto A juostų sistema nėra išvystyta, o autobusai ir troleibusai neturi pirmenybės sankryžose, tol juo naudosis tik automobilių neturintys studentai ar senoliai“, – kalbėjo ji.
Ar dar gajus stereotipas, kad nuosavas automobilis – gero gyvenimo atributas? Dr. K.Gaučės nuomone, situacija gerėja, o manančių, kad mažina – asmens ar šeimos gerovės rodiklis, pamažu mažėja. Vis dėlto, vis dar gyvuoja požiūris, kad viešuoju transportu niekur nenuvažiuosi. „Liūdniausia, – patirtimi dalijosi ji, – kad bendraudama su mažais vaikais vis dar išgirstu klausimą: o kodėl tu neturi mašinos?“
Būtina keisti elgseną
Dr. K.Gaučė taip pat pastebėjo, kad nors daugėja dviračių takų, eismo dalyvių kultūra keičiasi lėtai: „Aš šią vasarą paskutinį kartą važiavau dviračiu ir daugiau to daryti neplanuoju. Visų pirma, dėl vagysčių, o antra – manau, kad tai nesaugu dėl pėsčiųjų ir vairuotojų elgesio. Vairuotojai nepraleidžia per dviračių pervažas, pėstieji eina dviračių takais, paspirtukai – manevruoja abiem. Tokia keleivių kultūra tikrai atgraso. Kelių eismo taisykles turi žinoti kiekvienas – jeigu gatve važiuojame dešine puse, tai šio principo reikia laikytis ir pėsčiųjų bei dviratininkų takuose.“
Paprašyta papasakoti, kaip pati susidomėjo darnaus judumo idėja ir kodėl automobilį iškeitė į viešąjį transportą ar kelionę pėsčiomis, dr. K.Gaučė atskleidė, kad ieškoti alternatyvų paskatino šeimoje atsiradęs vaikelis.
„Paprasčiausiai, buvo labai baisu vairuoti. Be to, tai ir labai nepatogu, nes vaikišką automobilio kėdutę ir vežimėlį reikia tai įkelti, tai iškelti. Pradėjau visus atstumus įveikinėti pėsčiomis ir pastebėjau, kad taip daug patogiau. Beje, mokslininkų įrodyta, kad per 8 savaites susiformuoja tam tikras įprotis, todėl vėliau net nesvarsčiau grįžti prie automobilio. Tiesą sakant, mieste net nėra kur važiuoti, nes viską galima pasiekti pėsčiomis ar viešuoju transportu“, – patirtimi pasidalijo dr. K.Gaučė.
2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu Lietuvos transporto sektoriuje numatoma investuoti apie 1,47 mlrd. eurų Europos Sąjungos fondų lėšų. Daugiau kaip 88 mln. eurų skiriama darnaus judumo projektams finansuoti. Šios investicijos padės šalyje skatinti darnų įvairių rūšių judumą ir plėtoti aplinkai draugišką transportą, siekiant sumažinti anglies dioksido išmetimus.
