Susitikimas padėjo suprasti
Jau du kartus „Mane veža TRYGG“ iniciatyvoje dalyvavusi Aurimo ir Jurgitos Žiškų šeima prisipažįsta, kad prieš užsiregistruodami į šią akciją apie motociklininkus buvo susidarę pakankamai kritišką nuomonę bei manė, jog plieninių žirgų mėgėjai yra nutrūktgalviai nevertinantys gyvenimo. Vis dėlto, jau pirmoji pažintis su šių transporto priemonių entuziastais leido suprasti, kad pirminė nuomonė buvo klaidinga.
„Galvojome, kad motociklininkai dažniausiai yra jauni, nepastovius darbus dirbantys studentai. Manėme, kad motociklininkai mėgsta nepamatuotai rizikuoti savo gyvybe, kad motociklas jiems svarbiau už bendražmogiškus dalykus, tokius kaip artimieji. Juk ar gali žmogus, kuris vertina gyvenimą, taip rizikuoti savo gyvybe?“ – prieš akciją retoriškai klausdavo Aurimas ir Jurgita.
Vis dėlto, primoji pažintis su motociklininkais ir pasivažinėjimas kartu su jais padėjo susidaryti visai kitokią nuomonę. Aurimas ir Jurgita pripažįsta, kad pradėję bendrauti su juos vešiančiais žmonėmis jie pamatė, jog tai yra atsakingi, šeimas sukūrė žmonės, kurie vertina tiek saugumą, tiek ir gyvenimą.
„Pirmą kartą važiavau su tokiu motociklu, pavadinčiau „kaip ponas“, o antrą kartą su tokiu, ant kurio jautėsi visi trūktelėjimai, stabtelėjimai – buvo daugiau aštresnių pojūčių. O patys motociklininkai, kaip ir mes, neregiai, yra labai skirtingi žmonės: Vienas jų buvo labai santūrus ir kartais jam gal net atsibosdavo mano kalbėjimas, o kitas buvo daugiau kalbantis, atviresnis“, – pasivažinėjimus su motociklininkais prisiminė A. Žiška.
Emocijų užtaisas ateičiai
Pirmąjį susitikimą su motociklininkais prisiminusi J. Žiškienė neslėpė, kad tą dieną labai jaudinosi, tačiau patirtos emocijos net ir renginiui pasibaigus jos dar ilgai neapleido. Moteris pirmą kartą šioje akcijoje dalyvavo 2019 m.
„Kai pirmą kartą paskambino motociklininkas ir pasakė ,,Labas Jurgita, aš tave vešiu”, tai man jaudulys net į kulnus nuėjo. Tuomet važiavau su vairuotoju, kuris buvo atviras, daug bendravome, pasišnekėjome įvairiomis temomis. Šalmuose buvo pasikalbėjimo įranga, todėl galėjome sklandžiai bendrauti, o kartu išgyvenau ir visus pojūčius, kuriuos suteikė važiavimas. Motociklas buvo kelioninis, buvo labai patogu važiuoti, nors prieš kelionę nerimavau, kad galbūt ims skaudėti nugarą.
Antrą kartą 2020 m. taip pat važiavau su kelioniniu motociklu. Pasirodo, kelioniniai labai patogūs, nes kiti pasakoja, kad ant sportinio motociklo sėdėti buvo nepatogu“, – pasakojo Jurgita.
Paklausus, kas paskatino šeimą ne tik pakeisti nuomonę apie motociklininkus, tačiau ir sugrįžti į akciją, Žiškų šeima neslėpė, kad viską lėmė patirti įspūdžiai – tiek bendraujant su vairuotojais, tiek važiuojant motociklu ir jaučiant vis skirtingus miesto bei gamtos kvapus. Nepaisant to, kad akcija trunka tik vieną dieną, anot Žiškų šeimos, patirtos emocijos neišsenka dar ilgą laiką.
„Tai toks įvykis, kuriuo džiaugiesi, po kurio turi ką papasakoti žmonėms, ir pasakoji, ir pats atsimeni, stengiesi iš kiekvieno važiavimo kažką pasiimti. Vienas savaitgalis per metus būna praleistas ne veltui ir tai džiugina. Įspūdį palieka ir tai, kad galime pačiupinėti motociklus, pajausti, kokie jie skirtingi: kokia sėdynė, ratai, kaip burzgia. Norisi dar ir dar važiuoti, todėl pradedame laukti, kol ir vėl galėsime pajusti tą neapsakomą potyrį. Įspūdis po pasivažinėjimų lieka ilgam, o tai pastebėjo ir draugai bei artimieji, kurie vis paminėdavo, jog po renginio apie tai negalime nustoti kalbėti“, – potyriais po pasivažinėjimo dalijosi Aurimas ir Jurgita Žiškai.
Padrąsina tobulėti
Tiesa, kartais pasiryžti sėsti ant motociklo reikia laiko. Algirdas ir Nerijus Montvydai – tėvas ir sūnus kartu žaidžiantys golbolą, o Nerijus yra ne tik šios sporto šakos Lietuvos rinktinės narys, tačiau ir parolimpietis, kartu su komanda iš Rio de Žaneiro olimpiados parvežęs aukso medalį. Vis dėlto, nepaisant aktyvaus gyvenimo būdo, Algirdo sūnui Nerijui prireikė ne vienerių metų, kol į akciją „Mane veža „TRYGG“ atvyko ir jis.
„Atradau, kad važiuojant motociklu tenka labai daug darbo visam kūnui – ne tik rankoms, bet ir kojoms. Taip pat supratau, kad juo galima išvažiuoti prasiblaškyti, nes turi visą dėmesį sutelkti į vairavimą, dėl ko nebelieka vietos pašalinėms mintims. Apskritai buvo smagu susipažinti su motociklininkų bendruomene, suprasti, kodėl jie renkasi motociklą. Man ir pačiam norėtųsi pabandyti jį suvaldyti, bet kol kas tai yra neįmanoma“, – kalbėjo N. Montvydas.
Nerijaus tėtis Algirdas, 61-erių taip pat golbolo žaidėjas, akcijoje dalyvavo jau 3 kartus. Vyras pasakojo, kad važinėjantis motociklu jam labiausiai įsiminė greitis, vėjas ir kvapai, mat pats motociklas jam nebuvo naujiena.
„Jau žinojau, ką reiškia važiuoti motociklu, tačiau šios akcijos metu susipažinau su užsienietiška technika, su pasikeitusiais motociklais, jų greičiais ir galimybėmis bei motociklininkų profesionalumu, taip pat pažinau šių žmonių veiklas ir gyvenimus. Ši akcija iš tiesų reikalinga, norėtųsi, kad ji gyvuotų ir toliau. „Mane veža TRYGG“ skatina drąsą ir stumia tobulėti. O tobulumui ribų nėra“, – aiškino vyras.
Važiavimas motociklu – laisvė
Teigiamų emocijų, prakalbusi apie šią iniciatyvą, nestokojo ir nuo gimimo matyti negalinti Glorija Stundytė, kuri nesikuklino bei teigė, kad ši idėja yra dieviška. Prieš sutikdama dalyvauti šioje akcijoje moteris niekada nebuvo važiavusi motociklu, tačiau jau po pirmojo pasivažinėjimo jai tai taip patiko, kad jau yra sukaupusi trijų metų patirtį bei neketina sustoti.
Mergina prisimena, kad visi kartai, kada dalyvavo šioje akcijoje, buvo šaunūs, tačiau skirtingi. Štai pirmąjį kartą labiausiai įsiminė maršrutas, kai važiavo nuo Elektrėnų iki Jonavos, o antrą ir trečią kartą jau buvo visai nesvarbu, kur važiuoti, svarbiausia buvo judėti. Ji prisipažino, kad pasidomėdavo kokiu motociklu važiuoja, tačiau vos pradėjus važiuoti informacija apie modelius pasimiršdavo ir kūną užvaldydavo emocijos.
„Motociklai ir motociklininkai man visada labai patiko – jie atrodė labai drąsūs žmonės, nes nebijo vairuoti tokios pavojingos transporto priemonės. Visada svajojau nors kartą gyvenime pravažiuoti. O dabar važiuodama motociklu pasijaučiu laisva ir labai laiminga!
Smagu susipažinti ir su įvairiausiais žmonėmis. Prisimenu, kai pernai sužinojau, jog nepavyko įstoti į universitetą labai liūdėjau, bet kitą dieną akcijos metu pravažiavus motociklu susidėliojo mintys – atsipalaidavau, atsikračiau liūdesio ir supratau, jog taip turėjo būti, o įstosiu juk kitąmet! Apskritai kalbant, šios akcijos idėja yra dieviška!“ – negailėdama epitetų savo įžvalgomis dalijosi Glorija.
Pagyrų šiai akcijai negailėjo ir silpnaregė Marina Dynda, kuri prisipažino, kad pirmą kartą sėdant ant motociklo, jai teko gerokai „perlipti“ per save.
„Prieš tai bijojau sėsti ant motociklo, nes man atrodė, kad jis yra nestabilus, ir važiuoti bus labai baisu, bet kitų akcijos dalyvių įkalbėta išdrįsau pabandyti ir ne tik kad nesigailėjau, bet ir su nekantrumu laukiu kitos akcijos. „Mane veža TRYGG“ davė tai, ko patirti pati negaliu – važiuoti motociklu, kaip ir kita transporto priemone, galiu tik kaip keleivė, todėl esu labai dėkinga už galimybę pajusti nuostabų jausmą keliauti kitaip“, – po akcijos kalbėjo M. Dynda.
Skatina nesėdėti vietoje
Keleiviai neregiai dvyniai Paulius ir Vytautas Lėveriai prisipažino, kad akcijoje sužinojo ne tik kažką naujo apie motociklus, bet ir apie motociklininkus. Kaip jiedu sako, pabuvojus užkietėjusių motociklininkų draugijoje susidarė įspūdis, tarytum ten esantys būtų kitoje respublikoje, su savita tvarka ir terminija.
„Ši akcija leido pajusti, ką patiria žmogus važiuodamas motociklu. Kartu ji aiškiai parodė, kad gyvenime nėra neįmanomų dalykų, tik kai kuriems galbūt reikia daugiau kantrybės, kitų pagalbos ar palaikymo. Pojūčiai, kuriuos patyrėme akcijos metu įkvėpė ir kitoms veikloms, pavyzdžiui, šuoliui parašiutu. Manome, kad tokios veiklos didina pasitikėjimą savimi, padrąsina imtis naujų iššūkių ar užsiėmimų, kuriems anksčiau trukdavo ryžto ar noro“, – kalbėjo dvyniai.
Tai, kad „Mane veža TRYGG“ akcija paskatina išbandyti naujas veiklas, pabrėžė ir neregys Sigitas Sinkevičius, kuris dalyvavo visuose iniciatyvos renginiuose. Vyras tikino, kad pasivažinėjimas su motociklininkais yra tobulas vaistas nuo depresijos bei priemonė skatinanti pasitikėjimą savimi.
„Akcija „Mane veža TRYGG“ ne tik suteikė puikių pojūčių laviną, bet stipriai pakėlė pasitikėjimą savimi. Kelionė motociklu galėtų būti pirmas žingsnis akliesiems išplečiant pažinimo ribas, nes yra gerokai lengviau realizuojama. Pradėjau ne tik svajoti, bet ir planuoti nepatirtas veiklas. Kad ir šuolį nuo kone 39 metrų aukščio tilto prisirišus virvėmis. Tikrai patiko, todėl tai pakartojau“, – šypsosi Sigitas.
Vyras prisipažino, kad po šuolio su virve taip pat išdrįso savo jėgas išbandyti sklandydamas parasparniu, o vėliau tai išbandyti paskatino ir draugus.
„Ne tik pabandžiau, bet ir sudominau likimo brolius bei seses pasklandyti. Smagu ir linksma buvo girdėti draugo žodžius: jeigu nebūčiau pabandęs važiuoti motociklu, net nebūčiau drįsęs galvoti apie parasparnį, o dabar noriu dar. Jeigu aš pasijaučiau tvirtesnis, ryžausi naujiems, nebandytiems veiksmams, ženkliai drąsiau įvertinau savas galimybes, tai tas pats nutiko ir kitiems mano likimo draugams – jų gyvenimas, reginčiųjų kalba šnekant, tapo spalvingesnis“, – teigė Sigitas.
