Penkios ištvermės dienos kalnuose
„Red Bull Romaniacs“ idėja gimė Martinui Freinademetzui, daugkartinio snieglenčių pasaulio ir Europos čempiono, galvoje. Jis, prieš įgyvendindamas šį sumanymą, jau seniai motociklu važinėjosi Rumunijos kalnuose. Surengti varžybas jam padėjo nemažas būrys entuziastų, o nūdieną jas įgyvendina net 300 žmonių komanda.
„Romaniacs“ prasideda Sibiu mieste Rumunijoje. Pirmą dieną vyksta pirmasis varžybų etapas centrinėje miesto gatvėje. Tai – dirbtinas kliūčių ruožas iš akmenų, rastų, kelmų, rampų – organizatoriams vaizduotės netrūksta. Po to – ilgos ir varginančios keturios bekelės dienos po 100 – 160 km per dieną. Čia sportininkai kovoja su savimi, gamtos kliūtimis ir rungtyniauja su varžovais.
Apskritai, Rumunija yra itin patraukli „enduro“ turizmui – čia net mažiausias miestelis turi po kelis „enduro“ motociklų nuomos punktus ir siūlo gido paslaugas po Karpatų kalnus. Varžybų metu savo paslaugas siūlo ne viena oficiali „Red Bull Romaniacs“ bekelės turų įmonė, kuri kviečia pažinti praeitų metų varžybų maršrutus.
Neįkopiama? Vadinasi, įvažiuojama!
Varžybų dalyviams siūlomos keturios klasės, kuriose startuojama pagal važiavimo lygį. Dalis trasos – tai visų dalyvių trasa, tačiau skirtingoms klasėms yra paruošti skirtingi nusukimai ir sudėtingesnės atkarpos.
„Iron“ – tai pradedančiųjų klasė. Čia gali važiuoti visi norintys ir pradedantys „enduristai“. Trasa – pakankamai nesudėtinga su vaizdingomis vietovėmis, negiliomis brastomis ir viena kita sunkesne kliūtimi. Čia lyderiai užtrunka apie 3-3,5 val., o silpniau važiuojantys 6-7 val.
„Bronze“ – jau pažengusiųjų klasė. Norint užtikrintai jaustis šioje klasėje, jau reikia turėti nemažai įgūdžių bekelėje, ypatingai – kalnuotose vietovėse. Šios klasės maršrutas pagardintas stačiais nusileidimais, siaurais keliukais, akmenuotais pravažiavimais, kirtimais.
„Silver“ ir „Gold“ skirtos profesionalams, Europos ir pasaulio geriausiems. Jų trasos driekiasi protu nesuvokiamo statumo įkalnėmis, akmenuotais šlaitais ar upeliais. Ten, kur gyvenime nesumąstytumėme net pėstute kopti, šios klasės sportininkai važiuoja motociklais.
Siekiant aukštesnių tikslų
Šiais metais „Red Bull Romaniacs“ trasose lankėsi lietuviai Jurgis Dzvonkas, Aleksėjus Avdiukovas ir Mindaugas Šimkevičius.
„Vykome į šias varžybas, nes, kaip ir daugumai sportininkų, norisi tobulėti ir siekti aukštesnių tikslų – pažinti pasaulinio lygio varžybų virtuvę. Galų gale, tai – ir nuotykis“ – šypsosi Jurgis. Nors vyrai nedalyvavo pačiose varžybose, šiais metais tai buvo įžanga į tolimesnius planus.
„Važiuodami jau daugiau ar mažiau žinojome, ko tikėtis, nes daug domėjomės trasomis, skaitėme ir žiūrėjome vaizdo įrašus „Youtube“ iš dalyvių kamerų.“
Įprastai prieš startą organizatoriai sukelia maršrutą į dalyvių navigacijos prietaisą, kurį reikia sekti visų varžybų metu ir taip orientuotis, kur važiuoti. Be GPS, visa trasa būna sužymėta oranžinėmis juostelėmis kas 50 m ir lentelėmis, žyminčiomis klasių kryptis. „Kadangi gauti GPS maršrutą yra neįmanoma, mes pasikliovėme juostelėmis“, – paslaptį atskleidžia Jurgis.
Sportininkai išbandė kelių klasių maršrutus. „Iron“ buvo įveikiamas ir pravažiuojamas su nedidelėmis kliūtimis (rąstais, statesnėmis įkalnėmis). „Bronze“ buvo jau gerokai sudėtingesnis, tad čia sportininkai demonstravo visus savo „enduro“ sugebėjimus. Tačiau maršrutas, pasak pašnekovo, irgi yra įveikiamas, jeigu nelyja lietus. Palijus net ir „Iron“ klasės maršruto kai kurios atkarpos gali tapti tikru iššūkiu.
„Pirmą dieną įsimaišėme į dalyvių srautą ir važiavome kartu su „Iron“ klase, tačiau po keliolikos kilometrų smagaus važiavimo, trasoje stovėjo organizatoriai ir greitai atsijojo tokius įsibrovėlius kaip mes. Atsiprašėme ir pažadėjome varžybų dieną nevažinėti. Tad važiuodavome kitos arba praėjusios dienos maršrutu.“
Planas – dalyvauti kitais metais
„Turėjome tikslą keletą dienų pasitreniruoti kalnuotomis vietovėmis bei įvertinti „Iron“ ir „Bronze“ trasų sudėtingumą. Norėjome išmėginti savo jėgas ir pasitikrinti sugebėjimus Karpatų kalnuose. Tai buvo lyg namų darbai prieš planuojamą kitų metų startą šiose varžybose. Mano asmeninis tikslas kitų metų varžyboms yra surinkti biudžetą startui, nedaryti klaidų ir finišuoti dvidešimtuke „Iron“ klasėje“, – teigia sportininkas.
Šiais metais šioje klasėje važiavo 77 dalyviai, iš kurių apie 50 varžybas baigė. Pasak motociklininko, kas iš lietuvių dalyvaus kitais metais, paaiškės daugmaž po mėnesio. O lapkritį prasidėjusi registracija paprastai užpildoma greičiau nei per savaitę.
Koks yra pasiruošimas tokio lygio varžyboms? „Tai – ypatingai sunku. Šis hobis reikalauja labai daug asmeninio laiko ir finansų. Be įgūdžių tobulinimo, reikia pasirengti fiziškai, tinkamai paruošti techniką, surinkti komandą, planuoti logistiką varžybų metu bei koordinuoti komandos darbą.“
Tituluojamose „kiečiausiose“ pasaulyje „hard enduro“ varžybose iš lietuvaičių yra dalyvavę: 2008 m. – Balys Bardauskas, Šarūnas Paliokas, 2009 m. – Nerijus Rukštela, 2010 m. – Evaldas Kleiva, Š. Paliokas, Vygintas Sivickas.
Pirmos dienos finiše – tik 4 iš 250 dalyvių
Vygintas Sivickas, dalyvavęs 2010 m. „Red Bull Romaniacs“ varžybose, pasakoja: „Metų pradžioje įsigijau naują, tinkamą motociklą ir užsiregistravau į RBR kartu su Šarūnu Palioku bei Evaldu Kleiva. Ir čia prasidėjo įdomūs dalykai... Pirmiausia supratau, kad reikės iš naujo išmokti važiuoti nauju motociklu, nes dvitaktis KTM važiavo visiškai kitaip, nei aš tikėjausi. Antras siurprizas buvo tai, kad prieš varžybas maždaug tris savaites stipriai lijo, o per varžybas naktimis lietus merkė trasas...
Organizatoriai net nenumanė, kad lietus visiškai sujauks paruoštas trasas – jos tapo praktiškai nepravažiuojamos. Pirmą varžybų dieną finišą pasiekė 4 iš 250 dalyvių. Tad teko varžybų eigoje improvizuoti, idant nors kas nors pasiektų finišą. Nors organizatoriai jau svarstė galimybę stabdyti varžybas, po to nutarė, kad „hobių“ trasomis važiuos „ekspertai“, pastarųjų trasomis – „profai“. Kur dėti „hobius“ – liko atviras klausimas. Bet buvo priimtas sprendimas juos leisti kartu su „ekspertais“. Todėl nieko keisto, kad iš „hobių“ varžybas sėkmingai pabaigė maždaug pusė dalyvių, visi kiti arba fiziškai neatlaikė, arba technika sugedo, arba tiesiog laike nespėjo.
Aš vieną dieną turėjau techninę problemą dėl nuolatinio variklio perkaitimo ir antrą kartą nebetilpau į laiko limitą – to pakako, kad iškrisčiau iš varžybų. Nežiūrint į tai, važiavau iki galo – norėjau ir patirties įgyti, ir tiesiog įdomu buvo viską pamatyti. Jauniausiam ir fiziškai stipriausiam dalyviui iš Lietuvos – Evaldui Kleivai – pavyko sėkmingai pabaigti varžybas. Manyčiau, tai tikra pergalė, nes šios varžybos buvo pačios sunkiausios RBR istorijoje. Tai man „autoritetingai“ patvirtino ir šių varžybų direktorius Dougie R Maclean.“
Kalnuose – 180 motovalandų per sezoną
„Kadangi dažnai treniruodavausi Rumunijoje ir čia intensyviai bendravau su varžybų organizatoriais, 2013 m. gavau pasiūlymą sudalyvauti jubiliejinių (dešimtųjų) varžybų rengime. Man tai buvo daugiau nei viliojantis pasiūlymas – turėjau galimybę mėnesiui išvažiuoti į kalnus. Pagalvojau – jeigu tiek laiko važinėsiu RBR maršrutais ruošiant varžybas, tai tikriausiai bus daugiau naudos ir įdomiau, nei keturias dienas važiuoti varžybų metu.
Gavau įspūdžių su kaupu – buvo labai sunku, bet ir labai įdomu. Ir daug naujos patirties, įgūdžių. Iš esmės pažinau tą vietovę, kur paprastai vyksta RBR. Parsivežiau visą krūvą maršrutų, kuriuos dabar nuolatos naudoju treniruotėms ar „pakatuškėms“, kai važiuoju su bendraminčiais į Rumuniją. Nuo pernai metų pradėjau organizuoti išvykas į kalnus įvairių lygių važiuotojams.
Beje, varžybų metu 2013 ir 2014 m. dirbau gidu spaudos atstovams: važinėjome motociklais per įdomius taškus ir dokumentavome varžybų eigą.
Na, o kalnuose kasmet praleidžiu 9-10 savaičių, t.y. maždaug 180 motovalandų“ – teigia Vygintas.
Karpatų kalnynas – pamėgtos „enduristų“ atostogos
Karpatų kalnynas išsidėstęs ir Ukrainoje, ir Rumunijoje, tačiau skiriasi patys kalnai. Ukrainoje, pasak Jurgio Dzvonko, mažiau uolų, daugiau samanų, o Rumunijoje jau daugiau uolienos ir, svarbiausia, labai daug takelių, kuriais važinėja turistai motociklais. „Jeigu yra takelis, vadinasi, jis yra pravažiuojamas. O štai Ukrainoje nėra tiek daug vietų, kur gali važinėti. Jeigu ir radai takelį, tai dar nereiškia, kad juo pravažiuosi.“
Man ten nėra sunku, nes važiuoju jau ne pirmą kartą. Reikia važiuoti atsipalaidavus, nes ten – ne varžybos, o atostogos
Tačiau abiejose šalyse: tiek Rumunijoje, tiek Ukrainoje – kasmet lankosi vis daugiau lietuvaičių motociklininkų – mėgėjų ir sportininkų. Šįmet čia pabuvojo bent 5 ekipažai. Ukrainoje lankėsi „enduro“ sporto komandos „Mediafon-Motoshop“, „MK Vytis“, su draugų būriu važinėjosi ir „Bikeparts Lt“ vadovas Žilvinas Kazakevičius. Rumunijos kalnuose lankėsi jau minėti Jurgis su kompanija ir Vygintas Sivickas.
Žilvinas Kazakevičius kalnuose važinėjosi jau 4-ą kartą. Vyras su draugų kompanija visada sugrįžta į tą pačią vietą – slidinėjimo bazę „Podobovec 2000”. Į Karpatus Žilvinas važiuoja, nes tai, pasak jo, yra „geriausios vyriškos atostogos“. Motociklininkas kalnuose paprastai lankosi birželio pabaigoje, nes tuo metu „visada būdavo geras oras. Tačiau šiais metais su oru nepasisekė – pabuvome 4 dienas ir pradėjo lyti. Pagal prognozes žadėjo lyti dar 4-5 dienas, tad susipakavome motociklus ir išvykome namo. Nusprendėme šįmet atvykti dar kartą – rudeniop.“
Paklaustas, kas kalnuose yra sudėtingiausia techniškai, Žilvinas patikina: „Man ten nėra sunku, nes važiuoju jau ne pirmą kartą. Reikia važiuoti atsipalaidavus, nes ten – ne varžybos, o atostogos.“
Užtaisas, kurio nenusipirksi
„Enduro“ motociklų sporto klubas „Mediafon-Motoshop“ Ukrainos Karpatuose lankėsi šių metų pavasarį. Komanda pasirinko Ukrainos Karpatus, nes, pasak komandos nario Vytauto Dilbos, tai vieni artimiausių kalnų su „teisingu“ reljefu motociklininkams. Taip pat Ukraina (ir Rumunija) yra viena iš nedaugelio šalių, nedraudžianti bekele važinėti motociklu. „Pernai lankėmės Rumunijos Karpatų kalnuose, o šįmet, aprimus Ukrainos regiono neramumams, nusprendėme surizikuoti ir čia.“
Savaitė kalnuose – tai aibė nutikimų, istorijų, sunkių ir įsimintinų akimirkų. V. Dilba sunkiausiu momentu įvardina priverstinę poilsio dieną: „Sunku buvo atsikelti ryte ir pasakyti sau, kad dėl kelio traumos šiandien niekur negaliu važiuoti.“
Labai patiko būti „Ežiukais rūke“, skalbiniais debesyje, visureigiais moliuose, leistis nuo kalno užblokavus galinį stabdį ir savo svoriu valdyti motociklą
Paulius Sitkevičius, taip pat patyręs rimtą griuvimą, prisimena: „Sunku buvo tada, kai kraujavo blauzda, o tu esi išvadinamas ančiuku, jeigu nevažiuoji su vyrais, nes pasuki asfaltu. Tad rinkausi važiuoti su vyrais. Man taip pat nelengva važiuoti lėtai – kantrybė nėra mano stiprioji pusė.“
Įsimintomis akimirkomis Paulius įvardina ne vieną: „Labai patiko būti „Ežiukais rūke“, skalbiniais debesyje, visureigiais moliuose, leistis nuo kalno užblokavus galinį stabdį ir savo svoriu valdyti motociklą. Patinka būti ir ne paskutiniu – tai vyriškas ego“, – šypsosi P. Sitkevičius.
Tomui Jančiui įdomiausia ir fiziškai sunkiausia buvo antroji diena, kai „važiavome po stipraus lietaus – kalnai varvėjo nuo vandens pertekliaus. Pakliuvome ir į žemą lietaus debesį kalnų viršūnėje. Tai buvo nepaprastas jausmas. Važiuoti debesyje, kai matomumas tik 5 metrai, lyja kaip iš kibiro ir šalta.“
Irmantui Bražiūnui itin įsiminė turistų akys: „Mes pravažiavome akmenuota ketera – ten, kur jie negalėjo praeiti nesiramstę lazdomis. Tai buvo puikus adrenalino ir pasitikėjimo savimi balansas – užtaisas, kurio nenusipirksi.“
Kai kalnai apdovanoja
Komandos „Mediafon-Motoshop“ narį Irmantą Bražiūną šie kalnai tiesiog užburia: „Kalnai ir motociklas man yra laisvė, iššūkiai ir gamtos grožis. Tai jausmas, kai supranti, kad tu renkiesi kelią, kad tu sprendi, kaip įveikti vieną ar kitą viršūnę. Kalnai tarsi žaidžia su tavimi: kai jau atrodo, kad įveikei ruožą, kuris buvo ne tavo jėgoms – už posūkio pamatai dar sunkesnį. O kai įveiki ir jį – kalnai tave apdovanoja įstabiais vaizdais, o pergalės jausmas užvaldo visą kūną“, – teigia Irmantas, jau penktą kartą motociklu kilęs į Karpatų viršūnes. Ir šypsodamasis priduria: „Beje, šiais metais mūsų komandos sudėtyje į Karpatų viršūnes kilo ir pirmoji mergina lietuvė.“
Aldona Juozaitytė šią patirtį atsimena kaip vieną ryškiausių: „Į kalnus keliavau pirmą kartą gyvenime apskritai, tad visiškai nenumaniau, kas manęs laukia. Net ką reiškia pėsčiųjų takas ar slidinėjimo trasa, nežinojau. Esu naujokė ne tik komandoje, bet ir „hard enduro“ pasaulyje, tad ši patirtis man buvo nemažas iššūkis.
Kalnai tokie, kokius juos patyriau ir „išgyvenau“, paliko neišdildomą įspūdį. Savo grožiu, didybe jie ne tik atima žadą, bet ir išbando, parodo, koks tu esi žmogus. Čia nuolatos kovojau su savisaugos instinktu, bandžiau įveikti vieną ribą po kitos. Tai buvo ekstremali gyvenimo dovana, už kurią esu dėkinga savo artimiesiems ir komandos draugams.“
