Nors mes, motociklininkai, save pakankamai gerai išmanome, mūsų – visai ne dauguma. Ir nors rašyti apie save vėl ir vėl – atrodo keista, yra prasminga. Štai, kai spaudos salone pateikiau savo piešinį, užsakymo lape pamačiau užrašą: „ant priekio – britva“. Žargonas būtų nieko tokio, tačiau motociklas tai buvo JAWA.
Dauguma būriu – sezono atidaryme
Ir nors pavieniui jau matome į gatves išriedėjusius plieninius žirgus, turbūt pats tinkamiausias būdas susipažinti ar bent jau apčiuopti motociklizmo įvairovę – tai pasidairyti „oficialiuose“ sezono atidarymuose (ir uždarymuose). Nors Lietuvoje jų tradicija dar nuobodoka, vis dėlto jokiame kitame renginyje nepamatysime tiek daug įvairaus plauko motociklininkų.
Sezono atidarymas paprastai reiškia bendrą ilgą koloną, vingiuojančią miesto gatvėmis. Kiekvienas didesnis miestas turi savą šventę, pažyminčią sezono pradžią. Vilnius šventę rengia pirmąjį gegužės šeštadienį: tokiu metu net labiausiai „išsilaižiusiems“ ar tirpstantiems lietuje motociklininkams oro temperatūra tinka.
Naujokai – žavingas įkvėpimas
Grubiai tariant, čia beveik visada susirenka naujokai – šviežiai įsigiję plieninį žirgą, norintys vairuoti ar susidraugavę su motociklininkais. Ir jie yra nebūtinai jaunimas. Ir tai yra žavinga.
Ši „kategorija“ – tarsi studentai, turintys mažai, bet laimingi. Pradedantiesiems nereikia „pasirodyti“ nei motociklo galia, nei apranga, nei statusu judėjime. Jie džiaugiasi esme – betarpišku aplinkos pojūčiu vairuojant, motoro (duslintuvo) gausmu, greičiu ir posūkiais. Jų motociklas beveik visada būna daužtas ir perdarytas, o apranga gali būti atplaukusi iš 9-ojo dešimtmečio, nes tik tokią rado įkandamos kainos.
O visa tai įkvepia prisiminti, kad beveik visi išlaisvėjusios Lietuvos vaikai pradėjome nuo to paties. Todėl niekada nepamiršiu jausmo, kai nesupratau, kam derinti šalmą ir pirštines. Tiesa, tada dar ir moteriškų striukų nebuvo, tad džiaugiausi gavusi tokią dovanų. Ir visiškai nesvarbu, kaip ji atrodė, svarbu tik, kad atitiko bent kažkokius saugumo standartus.
O mano motociklas? Jį kai kurie vadino „kuvalda“ – tai stačiakampių formų 10-ajam dešimtemčiui būdingas gatvinių (ir ne tik) motociklų dizainas. Nieko keisto, kad kvadratinės formos žibintą man parūpo pakeisti tik po kelių sezonų.
Laužomi stereotipai
Nevažinėjantys motociklu žino kelis stereotipus: „britvininkas“ su šortais ir „vietnamkėmis“ (tai – šlepetės, užsiaunančios tarp nykščio ir smiliaus) dažniausiai yra neturintis vairuotojo pažymėjimo jaunikaitis, o netašytas stuobrys baikeris, vulgarus ir stambus, barzdotas alaus vartotojas. Tiesa, tiesios čia irgi yra.
Kitaip tariant – tokia buvo motociklizmo „pradžia“ praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kai išlaisvėjome ir įpirkome „užsienietiškus“ (nebe sovietinius) motociklus. Ir nors mūsų motociklizmo istorija gerokai turtingesnė, menanti dar XX a. pradžią, vis dėlto „tūlam“ eismo dalyviui, ne motociklininkui, ji yra arba gali būti visiškai neįdomi. Dažniausiai, tik dabartis dar gali „užkabinti“ pasidomėti ir atrasti.
Tad grįžtu prie potemės. „Britvininkų“ ir baikerių apstu ir šiandien. Pirmieji iš minios išsiskiria tobulu aprangos ir motociklo plastmasių („spoilerių“) spalvų derinimu, antrieji – blizgiu chromu, dideliais „kruizerio“ tipo motociklais ir odine juoda apranga. Ir nors iš esmės šie motociklai labai skiriasi, abi kategorijos turi didelį panašumą: jiems įvaizdis – labai svarbus.
Ne paslaptis, kad didelė baikerių dalis keliauja tik grupėmis, o motociklą turi tik savo statusui „įrodyti“. Sportinių motociklų savininkai taip pat mėgsta burtis ir pasirodyti mieste: lauko kavinėse ar per greitai lėkdami gatvėmis. Tačiau kai šie greičio mėgėjai „rankenas atsuka“ trasoje – sveikintina.
Tiesa, būtų nuobodžiau negu nuobodu priminti, kad pateikiami apibendrinimai – tai tik įžvalgos apie daugumą. Kad apskritai esama jau net nebe išimčių, bet kitos dalies – mažumos. Ir ta mažuma dažniausiai būna pati įdomiausia. Visiškai nesvarbu kokį motociklą vairuotų, ką gyvenime veiktų.
Taigi išliko ir baikeriai. Tačiau greta jau įprastų – siauro akiračio, įvaizdžio aukų – atsiranda inteligentiškų, mąstančių savo galva (ne tik kumščiais), einančių drąsiai ir nekreipiančių dėmesio į tai, ką pasakys kolegos. Tai džiugina, net jeigu ne visos baikerių taisyklės yra priimtinos. Ir net jeigu matau daugybę jų pačių „garbės kodekso“ nepaisymo atvejų, pati teorija galėtų būti pavyzdys daugeliui.
„Gatviniai“ – kritinė masė
Sezono atidaryme trečią didelę dalį užima gatvės motociklų savininkai. O tai labai plati sąvoka: miesto motociklu gali būti laikomi ir klasikiniai, ir senieji „retro“, ir naujai perdaryti „custom“ tipo motociklai. Jeigu kalbėtume būtent apie gatvės motociklą – tai bene populiariausias plieninis žirgas, kuriuo smagu pūsti kasdien į ir iš darbo, pasivažinėti mieste ir pakeliauti Lietuva ar toliau.
Prie jų taip pat priskiriami paskutinį dešimtmetį sukurti „streetfighter“ (piktos išvaizdos „kovotojai“), „naked“ (nurengti), įsivyravę „cafe racer“ ar prieš kelis metus atgimę „scrambler“ motociklai. Nors, tiesa, pastarųjų paskirtis nepririšta prie asfaltuoto paviršiaus (nes jų ištakos – laikai, kai nebuvo ryškaus motociklų tipų skirstymo), vis dėl to, jie niekada neatliks tikrosios „enduro“ (juo labiau – bekelės) paskirties.
„Retro“ arba sovietiniai motociklai taip pat užima nemažą dalį sezono atidarymo dėmesio. Ir jeigu ne dalyvių skaičiumi, tai bent ryškumu – jie matomi visada. Ir ne tik. Patys savininkai dažniausiai būna gyvos istorijos ar netgi legendos, nes šiais laikais pasirinkti vairuoti aikštingą ar inoringą, retą ar byrantį, užsispyrusį ar besiožiuojantį ir ne itin patogų motociklą reikia tam tikrų charakterio savybių.
Na, o „custom“ gali būti bet koks motociklas, perdarytas iš esmės. Pasaulyje tai yra vakar dienos tendencija, t.y. jau visu pajėgumu vešinti ir į ateitį riedantį taip sparčiai, kad netrukus ieškosime, kas bus toliau. Nors Lietuvoje neturime daug „cafe racerių“ (originalių ar perdirbtų), būtent šis motociklų tipas išpopuliarino „custom“ madą (nors „čoperių“ ir „boberių“ šeimininkai turbūt galėtų ginčytis). Jos pagrindinis bruožas – estetikos svarba, tad jų savininkai puikiai atspindi pasaulio mados vėjus ir meno tendencijas.
Nepamatysime
Šiuos važiuotojus pamatysime sezono metu, bet ne per atidarymą bendroje masėje. Grubiai tariant, tai – trys motociklininkų tipai: senbuviai, „enduristai“ ir motokrosininkai bei atskalūnai.
Senbuviais vadinu tuos, kuriems sezono atidarymai ir uždarymai yra nebeįdomūs. Sudalyvavę kelis kartus jie pamatė, kad ten nebėra ką veikti. Apvažiavus miestą kolonoje (t.y. kaitinant motorus judant lėtu režimu) ir vėliau susirinkus vienoje erdvėje praktiškai niekas nevyksta. Čia dairomasi į kitų žirgus, žvalgomasi naujų kultūros dalyvių, pasilabinama su pažįstamais. Tai gali būti prasminga, jeigu asmeniškai svarbu ar smalsu.
„Enduristai“ turi savus „atidarymus“ – taip vadinamas „visuotinis“ pasivažinėjimas su tam tikromis užduotimis. Motokrosininkams – varžybomis. Kitaip tariant, „atidarymas“ skirtas visiems, kurie žiemą buvo išriedėję retai. Juk ne visi mėgsta ar toleruoja šaltą ir šlapią vėją ar griuvimus kietoje, įšalusioje žemėje. Ir apskritai „enduristai“ nelinkę savęs rodyti kitiems – tai gamtos, miškų ir pelkių važiuotojai. O motokrosininkai laksto trasoje, nes jiems svarbus rezultatas ir pergalė.
Na, ir yra dalis atskalūnų, arba vienišių. Nebūtinai tiesiogine šio žodžio prasme. Galbūt tai – mažos draugų grupelės, kuriems motociklizmas neturi nieko bendro su masės šurmuliu ar sezono pradžios ir pabaigos šventėmis, kuriems keliauti reiškia kažką labai asmeniško. Tokie važiuotojai būna ir iš tiesų pavieniai – keliauja visiškai vieni ir yra tuo patenkinti. Apmaudu tik dėl vieno – retai apie juos išgirstame.
Tačiau šiuo motociklininkų kolona, t.y. bendruomenė ar dar tiksliau – motociklizmo kultūra, nesibaigia. Čia apstu įvairaus, įdomaus ir nelabai, plauko dalyvių – šio pomėgio ar gyvenimo būdo aistruolių bei atsitiktinių perėjūnų, ieškančių savo hobio ar vietos po saule. Bet kokiu atveju, visus juos vienija bent vienas bruožas – vėlyvą vakarą, sugrįžusius po šiltos, saulėtos, pavasario dienos juos pamatysime garaže. Koks jis bebūtų.
