Motociklininkai kviečiami registruotis ir dalyvauti akcijoje visoje Lietuvoje.
Tai – Motociklininke.lt iniciatyva, kurią Aldona Juozaitytė-Pieva įgyvendina kartu su Lietuvos Aklųjų ir Silpnaregių Sąjunga (LASS). Akcija nebūtų įmanoma be dalyvių – keleivių ir vairuotojų. Šį kartą kalbiname jau užsiregistravusius motociklininkus: kas jie ir kodėl nutarė dalyvauti.
Svajonei reikia prasmės
Liudas Bradauskas (50 m.): „Visi žmonės turi svajonių. Vieni jų turi daug, bet mažų. Kiti didelių, bet mažai. Ir atvirkščiai. Vieniems tos svajonės taip ir lieka svajonėmis, kiti jas paverčia tikslais ir nuosekliai siekdami anksčiau ar vėliau įgyvendina. Svajonei reikia prasmės, priešingu atveju tai tik tuščias savo ego tenkinimas. Kai išsipildžiusi svajonė suteikia pasitenkinimą ne vien tau, bet prisideda prie kitų žmonių svajonių išsipildymo, tai suteikia jai prasmę ir dar labiau sustiprina džiaugsmą. Tačiau dažniausiai ne viskas priklauso nuo paties žmogaus – reikia ir aplinkinių pagalbos. Kuri, ko gero, suteikia vienodai džiaugsmo tiek duodančiam, tiek gaunančiam. Pritariu R. V. Emersonui, pasakiusiam: „Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame“. Ačiū už suteiktą galimybę dar labiau įprasminti vieną savo svajonių ir aistrų – kelionės motociklu. O apie save nelabai turiu ką rašyti: turiu puikią šeimą, gerus draugus ir gerą darbą, truputį dalyvauju visuomeniniame gyvenime. Žodžiu - viskas gerai.“
Marjanas Gasinskij (25 m.): „Esu vaikas, nesiliaujantis stebėtis pasauliu, norintis viską pamatyti ir išbandyti.Vos tik pamačiau, kad vyksta akcija „MANE VEŽA!“, susižavėjau. Nustebau. Kokia nuostabi idėja! Net nespėjau pagalvoti ar tą dieną aš laisvas, ar nedirbsiu, ar nėra kitų svarbių planų, o va, jau ir užsiregistravau, kad tik nepražiopsočiau. Prisipažinsiu, niekada neteko bendrauti su neregiais, todėl nežinau, kaip pasaulį „mato“ jie. Bet esu tikras, kad pasivažinėjimas motociklu praskaidrintų kiekvieno dieną. Jeigu tik turiu progą padaryti kitą laimingu, kodėl gi ne? Kai kuriems pasivažinėjimas plieniniu žirgu galbūt atrodo smulkmena, kažkam galbūt kasdienis ir įprastas dalykas, o pasaulio akimis nematantiems, man atrodo, tai tarsi nepasiekiama... Todėl tiesiog negaliu sau leisti pražiopsoti progos galbūt išpildyti kažkieno svajonę.“
Evelina Sosnovskaja (26 m): „Pernai įgyvendinau vaikystės svajonę vairuoti motociklą. Visą gyvenimą ši svajonė mane lydėjo, stiprėjo ir brendo, tad savarankiškas jos pasiekimas suteikė naują skonį gyvenimui bei laisvalaikiui. Mielai pasidalinsiu šiuo laisvės ir judėjimo potyriu su neregiu ar silpnaregiu žmogumi, nes noriu paneigti blogiukų - socialiai neatsakingų motociklininkų stereotipą, įkvėpti kitas moteris tikėti savimi ir galbūt išpildyti dar vieno žmogaus svajonę važiuoti dvejais ratais - juk tai daryti gera ir smagu!“
Pasidalinti laisve, vėju ir jėga
Mindaugas Rimidis: „Gyvenime esu pardavimų inžinierius, dėstytojas ir motociklų mylėtojas. Vasaros sezono neįsivaizduoju be dviejų ratų ir, manau, kad šis projektas yra labai gera proga nors truputėlį pasidalinti tuo laisvės pojūčiu ir vėju galvoje kartu su tais, kurie ne visada turi galimybės tuo pasimėgauti. Nors su neregiais neteko bendrauti, manau, kad norint pajusti motociklo magiją, akys nebūtinos. Todėl nusprendžiau užsiregistruoti šiame projekte ir pasidalinti jausmu.“
Darius Ivanauskas (26 m.): „Gimiau ir užaugau Vilniuje. Dirbu ir mokausi, kaip ir didžioji dalis tautiečių. Kažkokių ypatingų talentų neturiu, taigi apie save toliau nesiplėsiu. Šioje akcijoje dalyvauti noriu dėl to, kad labai myliu motociklus. Apskritai manau, kad motociklizmas suteikia galimybę pajusti nepakartojamą emociją: laisvės jausmą, susimaišiusį su adrenalinu, jėga ir žvėriška trauka. Taip pat padeda nusiraminti ir prasiblaškyti - akimirkai atitrūkti nuo kasdienybės. Su neregiais nėra tekę bendrauti, tačiau labai norėčiau šitomis emocijomis pasidalinti su žmogumi, kuris nemato, tačiau viską kitką jaučia žymiai stipriau.“
Vytautas Skrebė (31 m): „Esu inžinierius iš Vilniaus, mano pomėgis ir hobis - motociklai ir viskas, kas su jais susiję, motociklu važinėju jau ketvirtą sezoną. Ši akcija pasirodė išskirtinė, graži bei kilni, tad su draugais nė nedvejodami nusprendėme prie jos prisijungti bei pasidalinti galimybe pajusti teigiamas emocijas, laisvę, vėją ir neapsakomą malonumą, kuriuos mums suteikia važiavimas motociklu.“
Domantas (38 m.): „Neprisimenu, ar Dievulis liepė, ar sakė dalintis, bet prisimenu, kaip tėtis mane mažą, pirmą kartą pravežė ant „Voschod'o“ bako. Tuo nepakartojamu jausmu norėčiau pasidalinti ir su kitais!“
Svajūnas Gedrimas (32 m.): „Motociklai supo mane nuo pat vaikystės. Važinėjimas jais yra vienas iš maloniausių dalykų. Net nežinau kodėl sugalvojau, dalyvauti akcijoje. Kažkaip suviliojo pati mintis. Jei tik kažką galėsiu pamaloninti paveždamas motociklu, kodėl gi ne.“
Pajusti miško, žolės, ežero kvapą
Vytautas Juodagalvis (45 m.): „Dirbu samdomu darbuotoju - technikos vadovu. Turiu šeimą, žmoną ir dvi dukras. Motociklu važinėju virš 10 metų. Nusprendžiau sudalyvauti šioje akcijoje, nes manau, kad tai puiki idėja. Man labai patinka keliauti motociklu, mano žmonai patinka būti keleive. Aš nuolatos pasakoju draugams ir šiaip aplinkiniams apie pojūčius, kuriuos teikia kelionės motociklu. Automobiliu keliauti taip pat smagu, tačiau tai yra nepalyginama. Motociklu tu jauti vėją, aplinkos temperatūrą, kvapus. Ir tai sudaro visumą aplinkos pažinimo, kurį įmanoma patirti tik keliaujant pėsčiomis, dviračiu ar panašiai, tik motociklu galima įveikti ir labai didelius atstumus. Karštą vasaros dieną pajausti gaivą įvažiuojant į mišką, užuosti žolės, ežero, jūros kvapą yra nuostabūs pojūčiai. Nesu bendravęs su neregiais, tai bus man nauja patirtis. Taigi, jeigu trumpai - noriu praleisti dieną ar pusdienį važiuodamas motociklu, nes man tai patinka ir suteikti tam daugiau prasmės pasidalinant džiaugsmu su kažkuo, kas nori išbandyti motociklo keleivio vietą ir be pagalbos to neįgyvendins.“
Aurimas Raškevičius (18 m.): „Važinėjimo motociklu neapsakomo malonumo nekeisčiau į jokius pinigus. Dauguma galvoja, kad Lietuva nėra pritaikyta šioms transporto priemonėms dėl oro sąlygų ir kelių kokybės, bet aš jiems galiu atsakyti tik viena: nėra blogo oro - yra tik bloga apranga. Pirmą kartą dalyvauju tokiame renginyje ir, turiu pripažinti, jis mane sužavėjo. Dauguma į mus žiūri kaip į donorus ar bepročius – apmaudu dėl taip mąstančių, nes jie nežino to jausmo, kai kelyje lieki tu ir motociklas. Deja, ne visi šią galimybe gali naudotis ir man bus džiugu kažkam ją suteikti.“
Susipažinti, pasisemti pozityvo
Tomas Januškevičius (26): „Dirbu finansinių paslaugų srityje IT projektų vadovu. Kadangi dirbu gana intensyvų protinį darbą, laisvalaikį stengiuosi praleisti išsivaduodamas nuo sudėtingų minčių. Pagrindiniai mano hobiai yra fotografija ir motociklizmas. Pirmą kartą ant motociklo atsisėdęs dar vos 11-os visada žinojau, jog be to laisvės jausmo nesugebėsiu gyventi. Šiuo metu dažnai keliauju motociklu po Lietuvą ir stengiuosi atrasti vis naujus vietas, susipažinti su Lietuva. Taip pat nemažą laiko dalį praleidžiu mokydamas sportinio vairavimo žiedinėje trasoje. Su neregiais bendravęs iki šiol nesu, tačiau išgirdęs apie galimybę neregiams pajusti jausmą, kurį jaučiu kiekvieną kartą važiuodamas – negalėjau atsisakyti. Apskritai savanorystė bei žinojimas, jog gali kažkam padėti ir bent kažkiek kovoti su nelygybe, man suteikia didžiulį emocinį bei moralinį atlygį.“
Julius Jankauskas (27 m.): „Esu kaunietis, Krašto apsaugos savanorių pajėgų karys. Motociklas man - įrankis išpūsti kasdienius rūpesčius iš galvos ir atsisukti pasigrožėti Lietuvos apylinkėmis. Su neįgaliaisiais susiduriu pakankamai dažnai ir drąsiai sakau, kad semiuosi iš jų stiprybės, užsispyrimo ir pozityvaus požiūrio į pasaulį. Konkrečiai su neregiais nesu bendravęs anksčiau, todėl ši akcija yra puiki proga susipažinti ir kartu nuveikti kažką smagaus, pakeliauti, pasidalinti įspūdžiais ir vieniems iš kitų pasimokyti. Pamatęs šios akcijos anonsą labai apsidžiaugiau, nes tai puiki proga šviesti mūsų visuomenę dviem aspektais: įrankis dar stipresniam aklųjų įtraukimui į visuomenę bei galimybė parodyti, kad motociklininkai nėra chuliganai.“
Eimontas Jakulis (45 m.): „Esu Rokiškio baikerių klubo „By Force MCC“ viceprezidentas, su moto draugauju pastaruosius 7-8 metus, neskaitant vaikystės kai daug važinėjau su JAWA, EMKA, ir taip visokiomis plerpalynėmis. Gyvenime nesu sutikęs nei vieno neregio, net nesu padėjęs jiems pereiti gatvės, todėl labai norėčiau su tokiais žmonėmis pabendrauti.“
