– Su JAWA jus galima pamatyti kasdien – nesvarbu, ar lyja, ar medžius pakandęs pirmasis/ paskutinis šaltukas. Kaip nutiko, kad net neturėdamas automobilio teisių, tapote entuziastingu, aktyviu motociklininku? Ir – ar užtenka tik motociklo?
– Prasidėjo mano motociklizmas dar vaikystėje, kai tėtis man ir broliui nupirko mini mopedą. Nuo tada pradėjome važinėti. Aišku, buvome jauni, be teisių, daugiau tvarkėme nei važiavome, mainydavome vieną mopedą į kitą, o tą – jau ir į visiškai suvažinėtą motociklą. Taip po truputį ir remontuoti pramokau.
Bėgo metai, o man viskas tik dar labiau įaugo. Galva buvo pilna minčių apie motociklus. Mano bendraamžiai „išaugo“ iš to, o aš atvirkščiai – vietoj to, kad išsilaikyčiau B kategorijos teises, pasirinkau A kategoriją. Turėjau pinigų tik kažkuriai vienai.
Žinoma, būna tokių situacijų, kai prireikia automobilio, bet visada randu išeitį. Pavyzdžiui, praeitą rudenį Vilniuje krausčiausi iš vieno mikrorajono į kitą ir transportas buvo tik motociklas – visą buities inventorių susivežiojau su JAWA (lėkštes, puodus, patalynę ir pan.) Buvo daug reisų. Ir iš šono turėjau atrodyti juokingai: maža JAWA su kartoninėmis dėžėmis ant galo ir ant bako – kaip koks picų išvežiotojas.
– Kada pagaminta jūsų JAWA, kiek jau nuriedėjusi apskritai, o kiek – su jumis?
– Mano „jawutė“ – pakankamai sena, pagaminta 1972 m. Tai yra „paskutintos“ laidos „senutė“ JAWA, tiksliau – JAWA 360/00. Kai ją nusipirkau, buvo prariedėjusi viso labo 11 000 km. Aš susukau dar 30 000 km. Tai va – jau gražius 40 000 km ji prariedėjo. Ir, tikiuosi, dar nepaskutinius.
– Dažnas, pamatantis JAWA, klausia, iš kur gaunama detalių. Taigi – ar egzistuoja jų trūkumas šiais laikais? Ir kaip dažnai JAWA genda? Kokios silpniausios vietos, ligos? Ką esminio joje esate pakeitęs, atnaujinęs?
– Teisybė, dažnai girdžių tokį klausimą. Su dalimis šiais laikais sunku. Aišku, yra pilna naujos gamybos, bet tokios detalės – prastos kokybės, neverta jų dėti. Tad reikiamų dalių stengiuosi gauti pas senesnius JAWA savininkus – ne visi juk viską išmetė į metalo laužą. Na, ir skelbimuose internete dažnai vis kažko atsiranda.
Iš gamyklos mano JAWA išriedėjo be veidrodėlių ir posūkių. Neretai naujiems „Tuvlitos“ darbuotojams tenka pasakoti, kad ji gamykliškai tokia yra
JAWA nėra tas motociklas, kuris labai byra – už ją yra prastesnių. Bet vis dėlto tai geležies gabalas ir natūralu, kad kai kurios vietos dyla ir šį bei tą vis kartas nuo karto reikia patvarkyti. O kaip susitvarkysi – taip ir važiuosi.
Aišku, ji, kaip ir kiti motociklai, turi silpnų vietų. Rimčiausia yra elektros sistema – praktiškai dėl jos neįmanoma normaliai važiuoti. Tad aš įsidėjęs jau nebe orginalią, o šiuolaikišką „Vape“ sistemą. Dar stabdžiai labai silpni ir priekiniai bei galiniai amortizatoriai. O galinės šakės tepimo sistema – visiškas nesusipratimas. Tačiau jeigu nori važiuoti toli ir sėkmingai, viską galima patobulinti.
– Jūsų JAWA jau galėtų turėti retro statusą. Kaip praeinate technikinę apžiūrą, kokių šiandien būtinų saugumo reikalavimų ji neatitinka?
– Mano JAWA – 43 metai, o tai – gana nemažai. JAWA tikrina kaip ir kitas transporto priemones: šviesos, stabdžiai, signalas ir t.t. Tik štai ji iš gamyklos išriedėjo be veidrodėlių ir posūkių. Neretai naujiems „Tuvlitos“ darbuotojams tenka pasakoti, kad ji gamykliškai tokia yra.
Techninė apžiūra yra svarbu ne dėl lipduko, o dėl savęs paties: jeigu važiuoji keliu, motociklas turi būti kuo tvarkingesnis. Menkiausias gedimas gali baigtis liūdnai – tuo pats skaudžiai įsitikinau.
– Su JAWA keliavote ir į Kaukazą. Kaip ruošėtės kelionei?
– Pernai vasarą prisidėjau prie Gintaro Kazilionio organizuojamos ekspedicijos Antano Poškos keliais. Keliavome šešiese: su trimis sovietinių laikų motociklais ir dviem šiuolaikiniais. Pasiekėme Azerbaidžianą, Armėniją, Gruziją. Dėl kelionės apsiprendžiau paskutinę minutę, tad likus pusantro mėnesio iki jos turėjau greitai suktis: pasidaryti pasą, reikėjo vizos į Azerbaidžianą.
Laimei, mano JAWA jau ankstyvą pavasarį buvo po kapitalinio remonto, tad atkrito motociklo paruošimo klausimas. Aišku, kažkokių darbelių dar buvo: lankų patobulinimas, „bagažnikėlio“ pritaikymas kelioniniams krepšiams ir reikėjo susirinkti reikalingą kelionei amuniciją. Tai buvo mano pirmoji rimta kelionė – nežinojau tiksliai, ko gali reikėti. Kitą kartą pasiruošti būtų lengviau.
– O kokius įspūdžius parsivežėte?
– Pati kelionė paliko didelį įspūdį ir, kas svarbiausia, JAWA paneigė daugelio pažįstamų nuomonę, kad aš su ja nenuvažiuosiu net iki Slovakijos.
Įveikėme apie 9000 km per tris su puse savaitės. Buvo visko daug: sutikome daug įvairių ir įdomių žmonių, pamatėme kiekvienos šalies gyvenimą. Išmėginome save ir savo žirgus. Prieš kelionę truputį baiminausi, nes nežinojau, kokie keliai manęs laukė ir apskritai – kas bus kelionėje. Jawutė mane labai nustebino: prisikroviau daugybę detalių, bet taip nieko ir nepanaudojau. Gedimai iš viso buvo simboliniai, daugiau profilaktika: sprogo galinė padanga, trūko „trosas“, perdegė priekinis žibintas, sudilo amortizatoriai, o varikliukas išliko gyvas ir sukasi po šiai dienai. Štai kur čekiška kokybė!
– Jūsų nuomone, esminiai JAWA skirtumai nuo kitų šiuolaikinių motociklų?
– Šiuolaikiniai motociklai pagaminti naudojant šiuolaikinę įrangą ir techninius sprendimus. O JAWA, va, prieš pusę amžiaus – kai motociklų gamyboje viskas dar buvo primityvu. Tai vienintelis skirtumas.
Stengiuosi nelyginti motociklų, kad „ai čia va „rusas“, o čia „japonas“ – man jie visi yra motociklai. Savaip įdomūs ir savaip skirtingi. Neprisirišu prie JAWA amžiams. Turiu vieną „japoną“ ir turėsiu gal dar ir „amerikoną“. Tiesiog ši JAWA man yra geriausias ir rimčiausias motociklas iš visų sovietinių motociklų, buvusių mūsų šalyje. Ir dar būtent nuo jos prasidėjo mano rimtesnis motociklizmas – tai ir sentimentai.
– Esate SuJAWA.lt iniciatyvos dalis. Kokie yra Lietuvos „javistai“?
– Kol kas, mano akimis, Lietuvoje „javistų“ didžiąją dali sudaro restauratoriai, kurie iš motociklo, turinčio tam tikrą istoriją, padaro šablonišką blizgutį. Taip tarsi grąžindami jį į pirminę būseną – kai motociklas dar stovėjo parduotuvės vitrinoje. Dauguma net nesupranta žodžio „restauruoti“ reikšmės.
Bet, žinoma, yra saujelė žmonių, kurie savo JAWA motociklus paverčia daug kelio nuriedančiais motociklais. Norėčiau, kad Lietuvos JAWA savininkai jomis džiaugtųsi kelyje, o blizginti ir brezentais dangstyti jas galės kai jau nepavažiuos. Bent jau aš taip darysiu.
– Kokie artimiausi ir tolimesni planai? Kelionė į Indiją?
– Dabartinis mano tikslas yra „datraukti“ su JAWA iki sezono pabaigos. Per žiemą ramiai sutvarkysiu sudilusius mazgus, kai ką patobulinsiu. O toliau bus matyti. Turiu rimtų planų kitai vasarai, bet kol kas tai yra tik mano galvoje. Bet jeigu šios mintys materializuosis – galėsiu papasakoti ir kitiems.
