Didžiausias Indrės aktyvumo įrodymas buvo parašius jai asmeninę žinutę socialiniame tinkle. Atsakymas atėjo per... 3 minutes. Nepaisant to, kad kaunietė tuo metu nuo lietuviškos žiemos šalčių slėpėsi Vietname. Su Indre pasikalbėjome apie jos gyvenimo būdą, išskirtinius ne tik merginų tarpe laisvalaikio leidimo būdus bei apie jos potraukį naujiems iššūkiams.
– Motociklai, automobiliai ir dar begalė kitų veiklų, kuriose rizikuoji susilaužyti koją. Kada viskas prasidėjo? Kas pastūmėjo link ekstremalumų – aplinka, tėvai?
– Iš aplinkos niekas nepastūmėjo, o tėvai turbūt mažiausiai norėjo, kad daryčiau tai, ką šiuo metu darau, gyvenčiau tuo, kuo gyvenu – adrenalinu. Nors tiek mama, tiek tėtis apsigynę technikos mokslų disertacijas. Turbūt polinkis į techniką jau visų mūsų kraujyje.
 |
| Giedriaus Matulaičio/Audriaus Žilėno nuotr./Indrė Senkutė |
Aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be iššūkių, nesvarbu kur – tiesiog jų turi būti. „Kaifuoju“ nuo jausmo, kai įgyvendini ir padarai tai, ko bijojai, kai perlipi per save ir gali didžiuotis pasiekusi viršūnę. Tai yra momentai, kuomet kraujyje pakyla adrenalinas – visur, kur esu, stengiuosi susikurti tokias akimirkas. Tas jausmas, kai lauki starto varžybose arba stovi su motociklu prieš kalną, į kurį mėginsi užvažiuoti, štai šitas jausmas, kai dreba širdelė, štai ko man reikia! Ir viskas prasidėjo turbūt dar nuo vaikystės: tėvai pasakojo, kad dažnai lipdavau į tas aukštas supynes, kur net berniukai bijodavo... Turbūt metai, praleisti ant motorolerio, tai laikas kada aš pati supratau, kad man reikia daugiau, kad galėčiau daugiau... Pradėjau daryti triukus pati viena, važiuodavau treniruotis vakarais, per vasarą Kaune motoroleriu kilometrų nuvažiuodavau daugiau nei kiti per tris metus.
– Kuo šiuo metu dar užsiimi?
– Šiuo metu studijuoju ekonomiką Vilniaus universitete Kauno humanitariniame fakultete. Esu paskutiniame kurse, tad rašau bakalauro baigiamąjį darbą.
– Kada pirmą kartą pamatei „Nemuno žiedą“ ir kiek laiko praėjo iki to, kol pirmą kartą jame važiavai?
– „Nemuno žiedą“ pamačiau... Turbūt prieš kokius 8 metus. Pirmą kartą važiavau trasoje po kokių 2 metų, bet sėdėdama keleivio vietoje, formulėje. O jei atvirai, vairuoti pati pabandžiau tik visai neseniai. Jau turiu mašiną ateinančiam sezonui, tad ir treniruotes pradėjau. Užtat miškus aplink „Nemuno žiedą“ su motociklu tai išnaršius aš turbūt labiau nei dauguma lenktyniaujančių trasoje
– Nebuvo kilęs noras viską mesti ir pradėti labiau „ofisinį“, ramesnį gyvenimą?
– Aš? Ramesnį gyvenimą? Jūs turbūt juokaujate! Net minties tokios nebuvo. Aš būnu ir „ofisinė“, bet tai yra darbas. Laisvalaikiu norisi išmėginti kuo daugiau ir nesėdėti vienoje vietoje.
– Turbūt esi turėjusi traumų. Tėvai ar draugai neatkalbinėja nuo tokių pomėgių?
– Nusispjaunu tris kartus per petį, bet rimtų traumų nesu turėjusi. Aš nesu ta beprotė, kuri lekia nemąstydama, turiu galvą ant pečių ir ja naudojuosi. Vairuoju protingai ekstremaliai. Su motociklu atsipirkdavau mėlynėmis, sumušimais. Pamenu, pirmąjį sezoną nešioti galėjau nebent sukneles iki žemės... Kojos buvo nusėtos mėlynėmis.
Tėvai? Žinoma, kad bando. Bet aš galiu Jais didžiuotis, nes su metais Jie vis mažiau mane atkalbinėja: turbūt suprato, kad tai neįmanoma. Tėvai ir artimieji, patys brangiausi žmonės, palaikymas iš jų pusės labai svarbus. Manau, pagaliau jie manimi patikėjo! Bet tai buvo ilgas kelias...
Draugai palaiko! Ypač draugės, pamatytumėt kaip jos laukia ateinančio sezono! Juk dabar jau turiu pirmąją savo lenktynių mašiną! Turime ir įdomių projektų sumąstę, bet visų kortų atskleisti dabar negaliu. Jie žino, kokios didelės mano svajonės ir koks didelis noras jas įgyvendinti. Laukia įdomūs ir kupini iššūkių metai.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Indrė Senkutė |
– Šiuo metu daugiausia užsiimi ekstremalumais ant žemės. Dangus (pavyzdžiui, lėktuvų pilotavimas) netraukia?
– Skraidymas įdomi tema. Mano tėtis lakūnas, senelis lakūnas... O gal vieną dieną ir aš pratęsiu šią gražią tradiciją. Niekada nesakyk niekada. Skraidau su tėčiu, patinka, bet kol kas didesnių tikslų turiu ant žemės. Skraidymas man įdomus dėl jausmo, kai pakyli ir matai visa žemę po savimi, beribį dangų aplink, tai – tobulas laisvės jausmas, kai, rodos, tavęs niekas neriboja. Bet aš kažkiek tai sutapatinu su savo bekelės motociklu, gali važiuoti bet kur, kur matai, jokiu standartų, jokių barjerų.
– Koks yra dar neišbandytas užsiėmimas, kurį nori pabandyti?
- „Kitesurfing“, kitaip – jėgos aitvarų sportas. Labai noriu išmėginti! Esu bandžiusi banglentę, burlentę, „wakeboardą“, bet jėgos aitvarų dar neteko.
 |
| Donato Malonio nuotr./Indrė Senkutė |
– Esi savamokslė, ar lankei kokius sportinio vairavimo kursus?
- Iki šios visur, kur dalyvaudavau, važiavau be jokių mokymų. Negana to, važiuodavau vis skirtingomis mašinomis, be treniruočių, tiesiog kur pasitaikydavo galimybė. Dabar turiu mašiną ir esu pasiryžusi daug mokytis.
– Ar išmanai apie automobilių techniką?
– Nepasakyčiau, kad išmanau daug, bet mokysiuosi, stebėsiu ir sužinosiu daugiau. Mano mama išmano apie mechaniką daugiau nei aš, ji dėstytojauja universitete mechanikos srityje, reikės paprašyti paskaitų.
– Kokį automobilį vairuoji kasdien?
– Tiek kasdieninis, tiek dabartinis lenktynių automobilis – „Vokswagen Golf V“.
– „Nemuno žiedo“ trasos ratą apvažiuotum greičiau nei apsirengtum vakarinę suknelę?
– Šiuo metu turbūt greičiau apsirengčiau, treniruočių dar vos pora buvo, bet matysim kaip seksis. Stengsiuosi važiuoti greičiau nei rengtis.
– Mergina ant motociklo – nedažnas reiškinys. Kokia vyro reakcija, pamačius tave važiuojant ar nusiėmus šalmą, labiausiai įsiminė?
– Reakcijų būna tikrai daug. Vienas vaikinas, pamenu, važiuodamas iš paskos filmavo mane mieste su motociklu. Galbūt įsimintinesnis atvejis, kuomet vaikinukas su mašina vijosi mane per pusę miesto, o galiausiai, sustojus prie vieno šviesaforo, šūktelėjo: „Kokia tu graži!”. Bėda tame, kad buvau su visa motociklininko apranga, krosiniais batais ir šalmu...
 |
| Tauro Tunylos nuotr./Indrė Senkutė |
