Tylus maištas
Taigi kokie tie „nepatogumai“, paklausite? Vieną iš jų aptardavau ankstesniuose plakatuose: save gerbiančiai moteriai nedera rodyti apvalumų – toks tai jau smirdantis stereotipas. Nes pagal iškirptę ją „skaito“ vyrai ir nuteisia „dorovingos“ damos. Pamenu savo pirmąjį „pasispardymą“, už kurį, žinojau, būsiu kvestionuojama visą likusį gyvenimą. Bet vidinis maištas yra stipresnis ir gaunasi savaime it būtinas. Prieš nusistovėjusius standartus, visuomenės „normas“, bukas nuostatas. Bet galingesnis ir už atgalios plūstančią pagiežą, niekinimą ar tiesiog nesupratimą. Tuščią sampratą, kad siekiu šlovės.
Kalbant įvairiapusiškiau? Neretai manoma, kad „reikalauti“ pagarbos ir rodyti moterišką žavesį – nedera. Kad būti vyriškoje bendruomenėje (šiuo atveju – motociklizme), reikia „kiaušinių“. Nesutinku. Mąstau plačiau, žvelgiu giliau, skrendu aukščiau – net jeigu mano mintis, veiksmus ir sąmojį supranta ne kiekvienas. O dėl pagarbos: kažkodėl paplitusi nuomonė, kad jos reikia „išsireikalauti“, netgi „užsitarnauti“, tarsi tai nėra prigimtinė žmogaus vertybė. Dabar pasaulis permąsto ir vyriškumo bei moteriškumo sampratas, jeigu ką.
Bet štai – net parašius tik kelias pastraipas apie tai, kam jau „šimtas metų“ ir ką „išgyvenau“ pati, tampa nuobodu. Ir ne todėl, kad postmodernioje žemės gaublio dalyje tai jau yra „atgyvena“, bet nes man neįdomu aiškinti savo veiksmų ir poelgių. Kas nesupranta – ne mano problemos.
Tačiau smagu padėti kablelį, ir atversti kitą „maišto“ puslapį. Gaji nuostata, kad graži moteris – tai „susitvarkiusi“ moteris: veidą padengusi geru guašo sluoksniu, įsispraudusi į aptemptus drabužius net žarnos braška, nuolat besisverianti ir gazuoto vandens burbuliukus skaičiuojanti auka, nes tik tada ji gali patekti į „seksualiųjų“ tarpą. Bet juk „matuoti“ moterį, ar ji „sexy“ ar ne – tai tik matuojančiojo sugedimo laipsnis. „Opinija“, kuriai, deja, mes per greitai pasiduodame. Šikau ant šitų blevyzgų!
Draugų natūra
Ne veltui šiais metais pateikiu dvi fotografijas – su iškirpte ir be. Su padažytomis lūpomis ir be jokio makiažo anei „fotošopo“. Būti natūralia, tokia, kokia esu, kai važiuoju motociklu – tai būti savimi. Draugai sakė, kad išleisti tokį – atvirą – plakatą reikia drąsos, nes idėją pateikiu sąlyginai atšiauriai auditorijai. Galbūt. Bet tai yra tikra ir realu. Plakatas kalba dar kitu rakursu ir žvelgia į priekį – kaip ir mano motocikliniai planai. O būti (vidinio) virsmo dalimi visada yra vertinga patirtis. Beje, smalsu, kurią versiją rinksis Lietuvos ir kurią – tarptautinė moto bendruomenės.
Tiesa, pateikti plakatą be motociklo fone – tai dar vienas įprastumo laužymas, patinka jums tai ar ne!
Tad ši tema puikiai dera su draugais. Tais, kurie besąlygiškai palaiko arba negailestingai kritikuoja. Todėl, kad tapčiau dar geresniu žmogumi, kad mano užmojai būtų dar stipresni, kad nepaliaučiau tikėti pasauliu. Bet! Rašyti apie juos, pasirodo, nėra taip paprasta! Visų pirma, reikia išgauti jų atsakymus, o juk ne visi yra kalbūs. Dažniausiai nekalbūs. Antra, juos reikia įtikinti arba išprašyti leisti pacituoti. Trečia, jie už tai nepadėkos – juk taip ir priklauso draugams. Ir tai yra viso žavesio dalis – leisti būti savimi.
Natūralūs, laimingi ir patikimi – štai kokie jie! Tokia draugams noriu būti ir aš. Ir ne, juos prakalbinau ne apie save, bet apie bendravardiklius, kurie mus jungia.
„Atradau save“
Ir vis dėlto ne visi pasidavė! Ralių kolega, su kuriuo kartu sukam rankenas Justinas Zdanevičius aka Stuzer atsakė trumpai drūtai: „Noriu važiuoti, ne kalbėti” – puikus atsakymas! Šustriausias baikeris (taip, baikeris!) Žilvinas Macys – gyvas rokenrolas, todėl ir jį pagauti sunku. Nors apie juos tik tiek, manau, užtenka pasakyti, kad mocų rakteliai (mocai irgi) dažnai būna pas juos.
Na, o štai Arūnas Bendoraitis, visiems Lietuvos enduristams žinomas kaip Baika, prisipažįsta: „Man visą laiką trūko adrenalino... Automobiliai, naktinės lenktynės, gainiojimas siaurais keliukais. Greitis! Maniau, kad greitis yra viskas. Tačiau augau, brendau, keitėsi automobiliai ir pradėjo vis tiek kažko trūkti. Ką gi – tada slidės, džipai, purvas, kelionės... Ir JAWA. Juk kažkada tai buvo svajonė! Kelionės pilnomis kišenėmis žvakių. Gėris!
Vėliau atsirado ir geresnis mocas, o kad netektų gailėtis matant tolumoj ežerą ir negalėti prie jo privažiuoti, pasirinkau enduro. Po metų motociklą pribaigiau, bet jau buvau beviltiškai paniręs į tą nenusakomą laisvės pojūtį, fantastiškų draugų būrį ir adrenalino jūrą. Supratau, kad automobiliai – jau praeitis. Kalėdų rytą iškeliavo paskutinis keturratis ir jo vietą užėmė naujas adrenalino generatorius. Ilgai ieškotas, lauktas ir vis dar dabar mylimas!
Miškai, APL, puiki kompanija iki šiol teikia begalę gerų emocijų. Tai tapo gyvenimo norma. Atradau save.
Žinoma, enduro svarbi ir ištvermė, o tai – kai tau atrodo, kad daugiau nebegali. Bet darai. Kai supranti, kad kito varianto nėra. Paprasčiausiai turi brautis pirmyn. Ir pasidaro nebesvarbu, kad negali“.
„Endurinės“ vertybės
Rytis Račiūnas, kurį pažįstu iš stebuklingos kelionės aplink Lietuvą APL, yra architektas ir muzikos gurmanas puikiai guldantis mintis: „Kalbu apie enduro kaip apie motociklizmą plačiąja prasme, nes tik tokį motociklizmą pažįstu. Man geriau už enduro nėra. Ten supranti, kur tikrasis moto grožis. Yra daug situacijų kur turi žinoti kaip elgtis. Lieka tik nugalėti save ir tuomet motociklas paklūsta kiekvienai tavo komandai.
Tad enduro arba adventure – tai toks tavo ir motociklo balansas, ryšys – kai žinai ir jauti, jog pasieksi tai, ką nori pasiekti: tą kalniuką, įveiksi aną griovį ar perlipsi per medį, praskrisi kalnuotu žvyru, išarsi tą „smėlio dėžę“ ir dar šimtas situacijų, kurios tave padaro laimingą kaip vaiką. Tai nuotykis! Nuolat kitoks ir jis visuomet bus kitoks, nes tobulėdamas vis atrandi kažką naujo: visuomet tą patį ruožą pravažiuosi geriau, kitaip ir tai nepaliks tavęs abejingu.
Kita svarbi mūsų važiavimo pusė yra gamta. Man tai labai svarbu. Važiuojant enduro pradedi pažinti nematomą, neurbanizuotą, archajišką ir dažnai pamirštą savo, ar bet kurio krašto pusę. Juk čia stengiamės judėti kaip tik ten kur sunkiau, slidžiau, klampiau, tankiau. Čia atsibunda kiti pojūčiai, kiti instinktai, čia reikalinga kitokia reakcija, kitoks supančio pasaulio suvokimas, matymas.
Galiausiai žmonės, kuriuos sutikau enduro pasaulyje yra labai svarbi dalis šioje motociklizmo srityje. Šimtai skirtingų žmonių, turinčių bendrą idėja, aistrą. Tai yra labai stipri bendruomenė – „enduruomenė“, kurią vienija tam tikra sportinė, komandinė dvasia ir „endurinės“ vertybės. Kur bevažiuotum – niekada nesijausi vienas ar be pagalbos. Visuomet atsiras tas, kuris gali padėti arba patarti. Juk mes negalime važiuoti po vieną – tai truputį pavojinga“.
Kai akys apsipila krauju
Apie nuoseklų tikslo siekimą, apie tai, kaip vaikystės svajonę gali išpildyti nepaisant amžiaus, man tobulas pavyzdys yra Ramūnas Bobelis aka Ramas. Šis vyras ne tik pirmasis Lietuvoje pradėjo tatuiruoti ir tai daro iki šiol, ne tik yra mano pusbrolis, bet ir Baltijos bei Lietuvos motokroso su priekabomis veteranų klasėje čempionas.
Ramas pasakoja: „Tikslą patekti tarp 3–4 geriausiųjų sugalvojome ne prieš savaitę. Kol užlipome ant pirmos vietos laiptelio, man reikėjo ne vienerių metų. Važiavimas trasoje – tai jau gėlytės, visa kita – juodas darbas, ir visas laisvas laikas tam buvo skirtas. Per šešerius metus gal tik kartą į užsienį atostogauti buvau išvykęs. Užaugau Biržuose, o jie buvo motokroso kraštas. Atėjo laikas, kai norėjau išpildyti vaikystės svajonę. Su priekaba pradėjau važiuoti 40-ties, tad reikėjo daug pastangų. Rimtoms varžyboms save ruoši psichologiškai ir fiziškai.
Jeigu priekabininkas padaro klaidą – krenti per priekį, kartais rankos užsilenkia, pasitempi sausgysles, jos sutinsta. Po to pradedi važiuoti galvodamas, nebe kraujuotomis akimis. Po kokių metų supratau, kad kažką moku. O kai pradedi „sukti rankeną“, atsiranda klaidų dėl prie vairo praleistų valandų trūkumo. Nes reikia „sukti ir sukti“, treniruotis. Visa laimė, kad pradėjau subrendęs važiuoti. Jeigu būčiau kokių 18 metų, tai gal jau visas būčiau traumuotas. Nes kai pradedi važiuoti, akys krauju apsipila, pulsuoja adrenalinas, ir varai kaip pasibaidęs arklys.
O štai kai atsistoju prie starto linijos – viskas dingsta, matau tik keturis dalykus: penkias sekundes, „gazo“ rankeną, „šlagbaumą“ ir laikau sankabą. „Atsukus rankeną“ įtampa iš karto dingsta. Tada niekas nebeegzistuoja, lieki su savimi, nėra pasaulio – tai ir meditacijos būdas. Pravažiavęs kvalifikaciją, jau būnu ramus – turbūt gaunu savo adrenalino dozę – tad vėliau per varžybas būna lengviau“.
Motociklininke.lt plakatą galite pamatyti paspaudę čia.