Dalinuosi kava su Pietų Afrikos auto komanda, mat jie vakardieną vis vaišino mane šaltu vandeniu, ir bivako apsauga, nes jie leido patyliukais naktį motociklą įsivesti už bivuako tvoros – miegojau ramiau, žinodama, jog mano arkliuko nieks neskriaus bendroje stovėjimo aikštelėje.
Užsivedu motociklą ir keliauju paskui bivako karavaną, mėgaudamasi senuoju Panamerikanos keliu. Kelias kaip kelias; nuobodus asfaltas, tiesa, tačiau Dakaro metu jis virsta pagrindine ralio arterija.
Aplink raibuliuojančios kopos taip pat nebėra tik kopos. Galvoju apie perujiečių motociklininkų pasakojimus apie dykumą: kaip pagal vėjo kryptį nuspręsti, kurioje pusėje kopos bus kietos, o kurioje – minkštos. Ką smėlio spalva gali pasakyti apie klastingus įdubimus: raudonas smėlis reiškia, jog jame gausu geležies rūdos, tad čia paviršius bus kietesnis.
Kvepiu į plaučius sūrų vandenyno kvapą. Aplenkiu lėčiau važiuojančius Dakaro techninės pagalbos sunkvežimius; praleidžiu greičiau lekiančius žurnalistų ir padėjėjų automobilius. Susimojuojame ir supypsime garso signalais.
Degalinėje pasidalinu interneto ryšiu iš savo telefono su lenkų žurnalistais, panikuojančiais, jog negali įkrauti svarbaus reportažo. Portugalų motociklininkų komandos mechanikai priveržia atsipalaidavusią mano motociklo pavarų svirtelę. „Bus su Dakaro garantija!”, – juokauja atsisveikindami.
Vėl leidžiamės į kelią tarsi čigonų kavalkada, Pamišėlio Makso stiliumi ir Dakaro dvasia.
Kitas pasaulis
Kita vertus, gyvenimas persikelia į kažkokią kitą, tarsi paraleliai egzistuojančią, visatą. Pasiekusi dienos bivaką, leidžiuosi kalbinti motociklininkų. Kažkam trūko vandens gertuvė; atiduodu savąją. Kažkam išsikrovė navigacijos baterijos – lekiu iki artimiausio miestelio nupirkti naujų. „Malle moto“ (dabar „Original by Motul“) klasės motociklininkai laikosi šauniai. Šnekinu atsargiai – nuovargis jau ima daryti savo, ir ne visi motociklininkai randa laiko ir jėgų pokalbiams. Šypsenoms – visada.
Iki pirmos – antros valandos nakties rašau straipsnius, redaguoju video ir keliu medžiagą. Numigusi porą ar trejetą valandų, pakuoju palapinę ir darau kavą... Mintyse karštligiškai tikrinu darbų sąrašą. Pasikrauti fotoaparato baterijas. Telefonas kraunasi važiuojant, nuo motociklo. Užsakyti nakvynes Arekipoje. Rasti saugų parkingą motociklui. Susitepti grandinę. Vairuoti greitai, tačiau atsargiai. Finišo koordinatės? Terorizuoju 15min žurnalistą Žilviną Pekarską ir projekto „iGo2Dakar“ dalyvį Mindaugą Plukį. Jie dirba be atvangos, tačiau suranda laiko pasidalinti lokacijomis. Deruosi su savo Garmin Montana. Pirmyn, pirmyn, pirmyn.
Nuovargis, nepakeliamas dykumos karštis ir didžiuliai atstumai sekina. Pasnaudžiu kelias sekundes ant motociklo, laukdama degalinės eilėje. Dar vienas energetinis gėrimas man, dar vienas grandinės sutepimas motociklui.
Akys dega nuo karščio, nuovargio ir dykumos smėlio. Dar trys šimtai kilometrų. Degalinėje pasibaigė benzinas, yra tik dyzelino, be proto karšta, perujiečiai niekur neskuba. Nebesuprantu, ar kalbu ispaniškai, ar lietuviškai. Iš nuovargio apsiverkiu. Čia pat nustoju, pagalvojusi, kokios juokingos mano ašaros palyginus su ištverme ir valia motociklininkų, kurie visą dieną važiuoja dykuma, naktį tvarkosi motociklus, pamiega vos porą valandų ir vėl leidžiasi į kopas.
Į degalinę įrieda #4. Adrien van Beveren. Išvargęs, išpiltas prakaito. Pats vidudienis, ir saulė kepina negailestingai. Adrienas nusiperka šalto vandens. Prieš užsidėdamas šalmą ir nurūkdamas atgal į kelią, jis dar spėja mielai papozuoti gerbėjų nuotraukoms ir pasirašyti ant vėliavos. Šypsodamasis, nors vos laikosi ant kojų.
Pasileidžiu muziką. Vėl į kelią.
Arekipos naktis
Artėdama prie Arekipos, tamsoje, kelyje pamatau prie savo motociklo suklupusį #132 dalyvį. Wesley Pittensas. Stoju, apsisuku, rodau iškeltą nykštį – ar viskas gerai? Wesley gūžteli pečiais ir šoka ant savo motociklo. Kažkas stipriai ne taip. Galinis jo “Yamaha” ratas keistai krypuoja ant ašies. Wesley važiuoja nepaisydamas baisaus kratymo ir svirduliavimo. Lėtai. Jo galinis žibintas nestiprus, posūkio signalų nėra, tamsiame kelyje jo beveik nesimato, o prie Arekipos prasideda klaikus eismas.
Perujiečių sunkvežimiai, automobiliai lekia be atodairos. Wesley, lėtai krypuojantį sužalotu motociklu, pamatyti sunku. Įsijungiu savo posūkio signalus ir važiuoju paskui – taip jo bent jau nenutrenks iš galo važiuojantis transportas. Wesley atsisuka, iškelia nykštį. „Važiuok paskui“. Iš lėto judame Arekipos bivako link. Mano šalmo stikliukas sulūžęs, o akiniai – tamsinti, taigi važiuoju be akių apsaugos. Kylančios dulkės varo iš proto. Galiausiai pasiekiame Arekipą ir pagaliau – bivaką. Wesley įrieda per bivuako vartus; aš ieškau, kur saugiai palikti savo ištikimąjį DR650.
Palikusi motociklą ir dulkėtą aprangą, lekiu atgal į bivaką. Nepaisydamas daugybės degančių reikalų, su magiškąja bivako įėjimo apyranke mane pasitinka Benedikto Vanago komandos narys Tomas. Dėkoju.
Susirandu savo dievinamus „Malle moto“ stovyklos motociklininkus. Edwinas Straveris sako, jog etapas buvo itin sunkus, tačiau jis džiaugiasi atvažiavęs. Motociklas laikosi puikiai, tereikia pakeisti alyvą ir padangas. Fredericas Barlerinas skundžiasi kojos skausmu – griuvo ant akmens. Jano Vesely motociklo duslintuvas sumaigytas – uolos. „Pakeisiu poilsio dieną. Dabar svarbu tik pagrindiniai dalykai“, – sako Janas.
Einu Wesley Pittenso bivako link. Mane pasitinka besišypsantis jo mechanikas. „Ačiū, kad palydėjai!”. Motociklo ratas jau pakeistas, Wesley startuos be nesklandumų.
Turiu keliauti atgal į Arekipos centrą. Padedu australui keturračio vairuotojui išsikviesti taksi. Keliaudama bivako išėjimo link, laikau špygas – už visus ir visas, startuosiančius rytoj.
Išeidama netikėtai sutinku Saulių Jurgelėną. Saulius pasakoja, kokie darbai dar laukia jų stovykloje. Miegas atšauktas. Negaliu nė įsivaizduoti, ką tenka pakelti pilotams. „Bet juk neįmanoma“, – sakau.
Saulius šypsosi.
„Nieko nėra neįmanomo“.
