Motociklininkų ir neregių žygyje per Lietuvą dalyvavo 150 dalyvių, susidarė 80 ekipažų. Tarp neregių ir silpnaregių 40 dalyvių buvo moterų, 40 vyrų, o štai tarp motociklininkų vairuotojų buvo tik viena mergina. Silpnaregių ir neregių gretose dalyvavo 30 dalyvių iki 30 metų amžiaus ir tiek pat – virš 50-ies. Motociklai daugiausia buvo „street“ ir „adventure“ tipo, keli – „kruizeriai“, sportiniai, dvi Jawos ir vienas „Moto Guzzi“. Dalyvių ekipažai susuko nuo 50 iki 500 km – tiek ir taip, kaip susitarė tarpusavyje.
Patikimiausi Lietuvos motociklininkai
Iniciatyvos autorė Aldona Juozaitytė-Pieva pasakoja: „Išgirdau daugybę ačiū, nors tai aš esu dėkinga tiems, kurie nori imti, priimti tai, ką galiu duoti, dalintis. Ne vienas stebėjosi idėja, o aš stebėjausi, kaip tokia iniciatyva dar nėra įvykusi! Taigi man pasisekė, kad sumanymą galėjau įgyvendinti.
Buvau tarsi laidininkas ore spragsėjusiai energijai, kuri ieškojo kaip save įprasminti. Buvau tarsi grandinė tarp žmonių, kurie troško susitikti ir važiuoti – gal tik patys to nežinojo, kol neatsirado proga.
Sunku apsakyti žodžiais – buvau be žado, kai tiek daug neregių ir silpnaregių užsiregistravo dalyvauti. Likau be amo, kai ne vienas motociklininkas (kelios dešimtys, iš tiesų!) sutiko pavėžinti net po 2 dalyvius... Tiesa, turbūt toks yra ir „pirmojo karto“ privalumas – tikiuosi, kitą kartą jau užteks motociklininkų kiekvienam norinčiam keleiviui.
Kažkas sakė, kad mes neregiams dovanojame patirtį, įspūdžius. Tačiau nuo pat idėjos pradžios, aš mačiau šią dieną kaip dovaną sau, mums, motociklininkams. Neabejojau, kad šis susitikimas atneš daug teigiamų minčių ir jausmų bei pažintį su įdomiais, drąsiais, linksmais žmonėmis.
Bene pirmą kartą gyvenime aš iš tiesų pritrūkstu žodžių – kartais ne viską įmanoma aprašyti. Negaliu nieko daugiau pasakyti, tik visus apkabinti ir tyliai šypsotis širdyje... Beje, kaip sakė motociklininkas Aidyn ir Šalčininkų, aš dabar turiu patikimiausių Lietuvos motociklininkų sąrašą. Tai va!".
„Ar tik ne miškas kairėje?“
Dalyvis Sigitas Sinkevičius iš Vilniaus dalinasi mintimis: „Visada mėgau veiksmą ir greitį. Mėgau ir keliauti. Dar vairuodamas „Žiguliuką“ esu ne kartą išbandęs jo variklio galimybes – kaip ir kitų turėtų automobilių.
Grožėjausi ir kalnais, ir lygumomis, pabuvojau ir dideliuose miestuose, kur automobilių srautas – lyg būtų suvažiavę visi Lietuvos automobiliai. Visais vaizdais grožėjausi pro automobilio langus ir, turbūt kaip ir kiti sėdintys automobiliuose, motociklus palydėdavau giliai užslėptu žvilgsniu, o savęs nuraminimui surasdavau įvairių paaiškinimų: o kas bus lietui lyjant, kaip dažnai reikia sustoti pasipildyti kuro, kiek gi galima klausyti to burzgimo...
Atėjo diena, kai nebegalėjau sėsti prie automobilio vairo – pradėjau gyventi neregio gyvenimą. Pradėjau iš naujo pažinti pasaulį matydamas tik tamsą. Daugiau apsipratęs, pabandžiau kai ką, ko nebuvau bandęs ankščiau: skraidžiau parasparniu, leidausi parašiutu, vienas vaikščiojau miesto gatvėmis. Nematančiajam aštrūs pojūčiai yra kiekviename žingsnyje. Juk aš orientuojuosi pagal kelio nelygumus, kliūtis liečiant baltąja lazdele ir klausant. Klausant šnaresio, aido, žmonių žingsnių, miesto triukšmo. Pravažiuojant motociklui, susiraukęs sustodavau, palaukdavau kol nutols ir vėl galėsiu klausytis aplinkos.
Bet tada išgirdau apie akciją „MANE VEŽA!” – motociklininkai siūlė pavežioti neregius ir silpnaregius. Pirmos mintys buvo: kaip aš jausiuosi sėdėdamas ant motociklo? Ką jaučia jie, raižydami pasaulį? Ar tai gali būti įdomu? Smalsumas visagalis. Užsiregistravau. Užsiregistravau ir laukiau. Belaukdamas apklausiau motociklus turėjusius draugus, ar jiems tikrai patiko metaliniai žirgai. Gavęs atsakymus pradėjau skaičiuoti dienas, likusias iki akcijos pradžios ir svarsčiau, kaip jausiuosi aš. Vieną vakarą, besiilsėdamas po darbo (taip, aklieji irgi sugeba dirbti), mintyse atsirado skaičiai 128. Supratęs, jog pradėjau skaičiuoti valandas iki akcijos pradžios, nusišypsojau: vat, iki ko priveda smalsumas nugalėti nežinią!
Kaip aš jausiuosi sėdėdamas ant motociklo? Ką jaučia jie, raižydami pasaulį? Ar tai gali būti įdomu? Smalsumas visagalis.
Išaušo birželio dešimtosios rytas. Tos laukimo minutės buvo ilgiausios. Atėjo laikas išeiti sutikti Marjaną – toks motociklininko vardas. Dar nespėjus prieiti aikštelės, išgirdau jauno vaikino pasisveikinimą. Aptarę saugumo reikalavimus, pirmą maršruto dalį, pajudėjome. Baimę išsklaidė pirmi skrodžiamo vėjo gūsiai, beliko tik noras sužinoti, kas bus toliau.
Pirmi posūkiai, pirmas sustojimas prie raudono šviesoforo, pirmi greičio slopinimo kalneliai... Atvykome į Vilniaus dalyvių susitikimo vietą Katedros aikštėje. Mes buvome bene pirmieji. Aptarėme pirmus jausmus. Buvau patenkintas pirmu įspūdžiu ant dviejų ratų ir tuo, kad pavyko orientuotis, kuriomis gatvėmis važiavome. Pasirodo, neįtikėtinai lengva buvo, nes visą laiką galėjau jausti miestą visiškai ne taip, kaip uždarytas automobilyje. Pasisveikinę su draugais, susipažinę su kitais motociklininkais ir dalyviais, su idėjos autore ir motociklų entuziaste švelniu vardu Aldona, vėl sėdome ant motociklų. Su policijos palyda, labai tvarkinga kolona pajudėjome užmiesčio link.
Tada ir pasipylė pojūčių lavina: kolonos galybė, solidus variklio garsėjimas didinant greitį, palinkimai darant posūkius, vėjo švilpimas išvykus į užmiestį... Kartą Marjano paklausiau, ar tik ne miškas kairėje? Išgirdęs patvirtinantį atsakymą nustebau: juk automobilyje į tai nekreipdavau dėmesio arba nieko nejausdavau, o važiuojant motociklu jaučiau net pievų kvapą. Jaučiau visą supančią gamtą. Net prasilenkiantys automobiliai atrodė mažesni. Daug nuostabių, nepatirtų jausmų.
Grįžtant į Vilnių pabandėme ir variklio galią, kai, atrodo, motociklas tuoj pakils į orą kaip naikintuvas, ir jausmą skriejant 100 km/h. Taip, tai jėga, tai nuostabus jausmas. O jeigu dar pabandžius garsiuose Vokietijos greitkeliuose, pakeliavus Šveicarijos Alpėse... Dabar, vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis ir išgirdęs atvažiuojantį motociklą, irgi sustoju. Sustoju, atsisuku besišypsantis, pamojuoju ranka – gal juo važiuoja tas žmogus, kuris leido ir padėjo patirti tai, kas atrodė jau neįmanoma. Bet neįmanoma neįmanoma! Kiekvienas tarp šių žodžių pasirenka sau tinkantį skyrybos ženklą kur nori. Galima rašyti kablelį, bet man labiau patinka brūkšnelis.
Sakyčiau, kad tai buvo nepakartojamas įvykis mano gyvenime. Bet negaliu. Negaliu, nes tokie pojūčiai, kai jaučiausi skrodžiantis šilto ar gaivaus oro bangas, o staigiai greitėjant net širdis plaka stipriau... Negaliu, nes noriu dar“.
Išplėtė pojūčių ir supratimo ribas
Vilmantas Balčikonis (Vilnius): „Susitikome su Sergėjumi, kuris labai atvirai ir nuoširdžiai bendraudamas papasakojo apie motociklą, motociklininkus, atsakė į mano klausimus ir smagiai pavėžino. Apturėjau nerealią patirtį, kuri išplėtė tiek pojūčių, tiek supratimo ribas. Supratau, koks kaifas yra lėkti motociklu žaliais Lietuvos keliais. Be šios iniciatyvos nežinau, kada būtų pasitaikiusi proga išbandyti motociklo keliamą džiaugsmą“.
Giedrius Stoškus (Vilnius): „Trumpai drūtai galiu parašyti, kad viskas labai patiko. Daug neregių motociklu gyvenime važiavo pirmą kartą. Aš irgi jau kokius 10 ar 15 m. nebuvau ant motociklo užsėdęs. Žodžiu, naujos rūšies renginys, panašių į jį turime labai nedaug, įspūdžiai nepakartojami ir esame labai dėkingi motociklininkams“.
Boris Chudinskij (Kaunas): „Nuo Kauno aklųjų ir silpnaregių centro nuvykome į Vilkiją. Sustojome Panemunėje pailsėti, išsimaudėme, pasikalbėjome. Keltu persikėlėme per Nemuną. Sustojome prie Raudonės pilies įsiamžinti. Grįžome vėl į Kauną. Nuoširdžiai dėkoju Antanui ir projekto organizatoriams už suteiktą galimybę prisiminti jaunystę ir važiuojant motociklu pajusti laisvę, greitį bei skrydžio pojūčius“.
Renata Andriuškevičienė (Kaunas): „Jeigu ne ši akcija, dauguma nebūtų patyrę tokių nekasdienių pojūčių. Pradžioje tik užsėdus ir pradėjus važiuoti buvo baugu, bet vėliau su vairuotoju susiderinus visus būdingus kelionės reikalavimus tapo ramiau. Jaučiausi saugi, nes pasitikėjau mane vežusiu vairuotoju Tomu, kuris iš Vilniaus atvažiavo į Kauną, kad vežtų mane“.
Gera aplenkti vėją
Audronė Lymontaitė (Klaipėda): Niekada nesėdėjau ant motociklo, todėl man ši akcija buvo labai netikėta. Ne iš karto sutikau joje dalyvauti, bet, vyro įkalbėta, užsiregistravau. Smagu buvo pajusti greitį ir vėjo švilpimą, kuris užgožė visus aplinkos garsus. Buvo iš pradžių baisu, bet vėliau tik svaigulį jutau. Kai mano kieme susipažinau su Viktoru, mes nuvykome į susitikimo vietą prie arenos. Ten sulaukėme kitų dviejų ekipažų: Algirdo ir Vytauto bei Valentinos ir Svajūno.
Ir patraukėme į žygį! Buvo visko: ir baimės, ir svaigulio, ir šaltuko, ir... Net nežinau, ko dar... Taip užvaldė greitis! Nuvykus į Šventąją, užsukome į kavinę. Susėdę prie stalo, užkandžiavome, pasipasakojome vienas apie kitą, susipažinome artimiau. Nežinau kaip kiti, bet mane vežęs Viktoras prisipažino, kad į šią akciją atsiliepė iš karto, tik baiminosi ar sugis ranka, mat buvo ją susižeidęs. Jeigu ateityje bus vėl organizuojama tokia akcija, tai būtinai joje sudalyvausiu!"
Algirdas Nekrevičius (Klaipėda): „Ką galiu pasakyti apie maršrutą? Žinau, kad iš Klaipėdos važiavome Manto gatve, kadangi pravažiavome Atgimimo aikštę, tada riedėjome link Palangos. Neprivažiavus Palangos, pasukome link Šventosios, pravažiavome oro uostą. Tada ties Darbėnų sankryža pasukome į kavinę. Na, o kokiu keliu grįžome, tai pasakyti nieko negaliu. Nors apie visą maršrutą galėtų pasakyti bet kuris mūsų baikeris.
Įspūdžiai – patys geriausi. Trisdešimt šešerius metus nebuvau sėdėjęs ant motociklo, o ant baiko – išvis užsiropščiau pirmą kartą gyvenime. Jausmas nuostabus, kai ausyse švilpia vėjas, po savimi jauti motociklo jėgą, paspaudus gazą tiesiog lenkia atgal. Mano motociklininkas buvo savimi pasitikintis, nors gal iš pradžių ir kiek jaudinosi, nes su aklaisiais beveik niekada ir nebuvo bendravęs. Bet manau, kad po pasisėdėjimo kavinėje, jis priprato, pradėjo laisviau elgtis, fotografuojantis apsikabinome kaip du geri pažįstami.
Jis pasiūlė susiskambinti ir turint laiko šiaip pralėkti miesto gatvėmis ar patraukti kur į užmiestį. Manau, kad aš dar ne kartą važiuosiu motociklu. Gaila tik, kad teko gerti girą, o taip norėjosi alaus. Na, bet nieko, ant motociklo abu turime būti blaivūs. Štai tiek mano įspūdžių, nes tie pojūčiai, kuriuos pajutau, dar nesusigulėjo. Visada prisiminsiu, kaip man buvo gera aplenkti vėją“.
Svečias nepažįstamame pasaulyje
Ričardas Rimkus (Klaipėda): „Meluočiau, jeigu sakyčiau kad su nekantrumu laukiau „MANE VEŽA!“ šeštadienio. Galvojau, kad vėl įsivėliau į nelabai reikalingą, niekam neįdomią veiklą. Na, bet kadangi Aldona paprašė, kodėl gi ne – surizikuosiu. Išvakarėse susiskambinau su būsimais keleiviais Jolanta ir Robertu. Tapo ramiau – žmonės kaip žmonės.. Nuprausiau savo „Triumph Scrambler“, pripildžiau baką ir – iš Klaipėdos link Plungės pro Karteną į Papievius.
Pirma aplankau Rolandą, kurio sodybą pasiekiu tikro „hardo“ vertu keliuku. Mano „Birtas“ jį sučiuožia pasimėgaudamas. Šeimininkas pasitinka, aprodo savo kiemą, išgilintą tvenkinį bei „sporto salę“. Arbatos neatsisakau, stebiu, klausausi. Būsimas keleivis apsiskaitęs, sportuojantis, šviesus žemaitis, puikiai besiorientuojantis savo valdose. Plepame kiek per ilgai, bet juk niekur nevėluojame, ir oras puikus. Už kelių metrų nuo sodybos bėgiais prašvilpia „Klaipėda-Vilnius“ greitasis.
Kuriu savo „Triumph‘ą“, važiuojam. Mano motociklas pritaikytas daugiau vairuotojui, keleiviui nėra kus įsitverti, tenka kibtis į mane. Žvyras, asfaltas, žvyras, žvyras, daug asfalto. „Britas“ dėl keleivio nesiožiuoja, mielai parodo savo galimybes, o „Arrow“ išmetimo sistema plėšia savo dainą, kuri girdisi kelių kilometrų spinduliu. Parmynęs atgal į sodybą gaunu sąžiningai uždirbtų sumuštinių su arbata. Vėlgi – kalbamės daug.
Sočiai prikirtęs prieinu prie šeimininko iš vikšrinio traktoriaus pasigamintos „štangos“. Pabandyti kelti jos neišdrįsau, pabijojau apsijuokti. Rolandas ją kilnoja kasdien. (Prieš du dešimtmečius sprogęs sprogmuo iš Rolando atėmė akis ir dalį plaštakos su pirštais).
Atsisveikinu ir minu į Plungės centrą pas Jolantą, kuri pasitinka prie savo namų. Jolanta – simpatiška, visada gerai nusiteikusi, šiltai bendraujanti, drąsi moteris. Vėl kalbamės, pasakojame savo istorijas. Po nedidelės „Brito“ apžiūros miname į trasą. Kava, arbata kavinėje. Čia daugiau klausausi. Jolanta prašo greičiau važiuoti. Gerai, galiu, bet tik truputį. Pasivažinėjame dar Plungės priemiesčiais, Jolanta mielai padeda naviguoti. Namai. Pokalbiai. Pradėjus vakarėti, atsisveikinu...
Važiuodamas namo į Klaipėdą bandau apmąstyti dieną, mintys gulasi padrikai. Atrodo, kad buvau paimtas už rankos ir trumpam, tik į svečius nuvestas į man visiškai nepažįstamą pasaulį, kuris nėra nei toks mažas, nei toks tamsus. Ačiū Jolantai, Rolandui ir Aldonai. Ir man.“
Pasidalinti svajone ir pasikrauti įspūdžių
Aidyn Zulfijev (Šalčininkai): „#ManeVeža2017 buvo labai neįprastas ir malonus projektas. Džiaugiuosi kartu su visais motociklininkais, kad, įgyvendinę savo svajonę pajusti motociklą, perteikėm jos dvasią tiems, kas tik galėjo apie tai pasvajoti“.
Evelina Sosnovskaja (Vilnius): „Buvo puikus šeštadienis!!! Kelionė ant dviejų ratų, nešanti dvi sielas ir vieną svajonę, suartinanti nepažįstamus žmones bendrai emocijai ir tikslui. Ačiū Evelinai Rimšaitei už pasitikėjimą, drąsą, svajonės siekimą ir šaunią kompaniją ant keleivės sėdynės! Kartu mes galime daug!“.
Robert Lonski (Vilnius): „Pradžioje buvo nedrąsu ryžtis tokiam išbandymui – tiek man pačiam, tiek mano senutei „Hondai“ (modelis CB 450S, 1989 m.)! Bet viskas pavyko puikiai, su keleiviu Tautvydu per pusdienį prasukom apie 200 km. Tikiuosi, visi akcijoje dalyvavę keleiviai pajuto, kas yra važiavimas motociklu“.
Skirmantas Reičiūnas (Vilnius): „Smagiai prasisukome startavę Vilniuje su visa kolona, kuri išsiskirstė rankiotis įspūdžių. Ir nors buvo viršytas mano motociklo svorio limitas, ir dėl to lūžo galinės padangos kordas, tai visiškai nesutrukdė dar pasiekti Kauną, užsisodinti ten dar vieną smagią keleivę ir krautis dar daugiau įspūdžių! Tad šaukiu wooohooo už tokią pavykusią dieną ir orą! Keleivės buvo puikiai atsipalaidavusios, tikiuosi joms taip pat buvo smagu kaip ir mums – motociklistams. Lauksiu tolimesnių iniciatyvų ir stengsiuosi prisijungti!“.
Mindaugo Šukio įspūdžiai:
