Patys išgyveno netektį
„Ši šviesi mintis, socialinė iniciatyva, kelianti idėją niekada nepasiduoti, kilo mūsų šeimai išgyvenant nelengvą laikotarpį. Drauge su vyru nusprendėme įveikti „Iron Butt“ geležinį išbandymą ir tuo norime skleisti žinią, kad šeimos, išgyvenančios savo vaikų netektis, taip pat susiduria su geležiniu iššūkiu. Neretai net ir artimųjų ratas nežino, kaip jiems padėti. Tad kviečiu visus nebijoti apie tai kalbėti garsiai. Kviečiu prisidėti prie iniciatyvos – aukoti Krizinio nėštumo centrui bei palaikyti krizę išgyvenančias šeimas“, – sako S.Čereškevičienė.
Visa socialinės iniciatyvos metu gauta finansinė parama bus skirta nemokamoms individualioms psichologo konsultacijoms bei grupinės terapijos užsiėmimams Krizinio nėštumo centre. Motociklininkų kelionė drieksis per tris šalis – Lietuvą, Lenkiją, Latviją. Kelionę bus galima stebėti internetu.
Trūko palaikymo
Persileidimo patirtį išgyvenusi šeima prisipažįsta, kad jiems labai trūko palaikymo sunkiu laikotarpiu, todėl pagalbos kreipėsi į Krizinio nėštumo centrą. „Psichologo konsultacijos ir terapiniai užsiėmimai grupėse mums tikrai labai padėjo išgyventi kylančius jausmus ir emocijas. Todėl norime pasakyti ir kitiems – neužsidarykite, ieškokite profesionalios pagalbos, išeitis iš, rodos, akligatvio tikrai yra!“ – sako jauna moteris.
Pasak jos, toks geležinės ištvermės reikalaujantis važiavimas – žinutė apie tai, kokius geležinius iššūkius turi įveikti šeimos, besilaukiančios vaiko, bet taip ir netampančios tėvais.
Krizinio nėštumo centre konsultuojanti psichologė Giedrė Širvinskienė sako, kad persileidimo patirtis emociškai yra labai skausminga, tačiau dažnai moterys ir vyrai tai išgyvena vieni – labai trūksta atviro kalbėjimo, pagalbos, susijusios su šiais išgyvenimais. „Nėštumo metu jau pradeda megztis ryšys su vaikeliu, o įvykus persileidimui visa tai nutrūksta. Kuo stipresnį ryšį su vaikeliu moteris jaučia, tuo skaudesnis būna praradimo jausmas ir gedulo išgyvenimas. Tai yra skaudi netektis tėvams, kurią išgyventi yra labai sunku“, – teigia G.Širvinskienė.
Artimieji ne visada moka padėti
Pasak psichologės, dažnai vaikelio netektį ankstyvuoju laikotarpiu apsunkina net ir patys artimiausi žmonės, nes jie mano, kad priežastis gedėti yra per menka, juk vaikelis dar net nebuvo gimęs. Tačiau tėvams nepadeda „guodimas“ tokiomis tuščiomis frazėmis kaip „gerai, kad dabar, o ne vėliau“, „turėsi kitų“, „o mano draugei buvo taip..., o mano giminaitei buvo dar blogiau“.
„Tuomet moteris išgyvena neatitikimą tarp to, ką ji jaučia, ir to, ką sako kiti. Ji jaučiasi nesuprasta, likusi viena su savo skausmu, gali net suabejoti savo jausmų adekvatumu ir dar labiau užsiverti. Labai svarbu, kad atsirastų žmonių, kurie priimtų šį didžiulį skausmą, išklausytų. Išgyvenant vaiko, kad ir dar negimusio, netektį, svarbu jausti, kad esi ne vienas, kad yra palaikančių ir galinčių išbūti šalia, išklausyti žmonių“, – aiškina G.Širvinskienė.
Ji sako, kad persileidimą patyrusios moterys išgyvena labai sudėtingus jausmus ir emocijas: šoką, kaltę, savigraužą, tuštumą, atitrūkimą nuo realybės, negalėjimą patikėti tuo, kas įvyko, fakto neigimą, protestą, pyktį ir t.t. Kai kurios moterys išgyvenamą beprasmybės jausmą bando kompensuoti mintimis apie naują pastojimą ir taip atrasti prasmę. Kitos, atvirkščiai, bijo net pagalvoti apie tokią galimybę.
Patyrus netektį būtina kalbėtis
„Kuo daugiau moteris gauna palaikymo ir supratimo iš artimų žmonių, tuo saugiau ji įveikia sielvartą. Neretai reikalinga ir psichologo pagalba. Taip po truputį moteris ima atgauti gebėjimą matyti situaciją realiai, atsistato emociniai ryšiai ir santykiai su aplinkiniais. Moteris atranda naują santykį su negimusiu vaikeliu, kitaip išgyvena prisiminimus apie jį“, – teigia psichologė.
Krizinio nėštumo centre teikiamos individualios psichologo konsultacijos bei nuolatos vyksta savitarpio paramos grupės moterims patyrusioms persileidimą arba kūdikio netektį. Tai savitarpio paramos užsiėmimai, kurių metu moterys turi galimybę dalintis savo istorijomis, jausmais bei išgyvenimais ir taip pereiti įvairias gedėjimo stadijas.
