Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams

Mažučiame Naskos miestelyje Peru įsigijusi nuostabųjį mėlynąjį motociklą ir per dvi valandas daugmaž susigaudžiusi pavarų junginėjimo, pajudėjimo iš vietos ir stabdymo vingrybėse, nusprendžiau, jog motoedukacijos man jau ir užteks.
Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams
Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams / Eglės Gerulaitytės nuotr.

Motociklas yra, vairuoti išmokau, beliko tik pritvirtinti kuprinę prie motociklo uodegos ir – pirmyn į kelią. Kas gi galėtų nepasisekti?

Panamerikanos miražai

Iš turgaus indėnių prisipirkusi tuntą įvairiaspalvių virvių (Naska – toks Ariogalos dydžio miestelis, kur nei motociklų, nei stovyklavimo įrangos parduotuvių nerasi nė su žiburiu, tad bagažo konstrukcijai naudojau tai, kas buvo pasiekiama), šiaip ne taip ant motociklo galinės sėdynės sukūriau dviejų kuprinių ir miegmaišio kompoziciją. Ant rankenos užkabinusi sėkmę nešančią piratų vudu figūrėlę ir savo rankinį laikrodį, pasigrožėjusi savo triūso rezultatais bei kupina pakilaus entuziazmo – oho, pagaliau dviem ratais leisiuosi į atvirą kelią! – narsiai sėdau ant motociklo ir patraukiau Panamerikanos greitkelio link.

Čia pat už kampo mėlynasis ponis mane iš balno be ceremonijų išprašė: darydama posūkį, neapskaičiavau apkrautos motociklo uodegos svorio, susimėčiau ir visai neoriai plojausi tiesiai gatvę kertančiam senukui po kojų. Laimei, žilagalvis džentelmenas indėniška skrybėle nė kiek nesutriko ir, nusišypsojęs bedante šypsena bei padėjęs man pakelti pargriuvusį motociklą, švilpaudamas nukulniavo tolyn.

Bekovodama su pamišėlišku Naskos transportu ir visur lakstančių pėsčiųjų abejingumu savo sveikatai bei gyvybei, vargšą mėlynąjį motocikliuką darkart nutėškiau ant šono ir tik vos vos išnešiau sveiką kailį iš baisiojo didžiojo Naskos pagrindinio žiedo, primenančio Teherano centrą piko valandomis. Galiausiai, palikusi pypsinčių automobilių, sunkvežimių, mažųjų autobusiukų, raitelių, pėsčiųjų, dviratininkų ir asilų varovų chaosą už nugaros, kirtusi šiukšlino kanalo tiltą ir šiaip ne taip žvyrkeliu išvinguriavusi link asfalto, atsidūriau Panamerikanos kelyje.

Iš pradžių riedėjau be galo atsargiai, mat nemokšiškai apkrautas mano motociklas spyriojosi ir svirduliavo per visą kelią; bet, pagaliau „susišnekėjusi“ su galinio rato ritmu, atleidau pavadžius ir vėl pasijutau baisiai didele nuotykių ieškotoja. Juk pagaliau važiavau garsiąja Panamerikana, didžiąja pilkąja gyvate, vingiuojančia tūkstančių tūkstančiais mylių per visą tokį svaiginamai didelį Pietų Amerikos kontinentą.

Besigrožėdama naująja savo pačios, sijonuoto moto Magelano, kur tau – paties Kolumbo, vizija, nė nepajutau, kaip suįžūlėjau: tuščiame atvirame kelyje, bėgančiame per Ikos regiono dykumą, nebuvo nė gyvos dvasios, tad visai įsidrąsinusi nusprendžiau patikrinti, kokį greitį gali pasiekti mano fantastiškas mėlynasis žirgas.

Nuo kalniuko ir pavėjui: 104 kilometrai per valandą. O, brolau.

Ramiojo vandenyno kerai

Savaime suprantama, kelias greit išauklėja net ir labiausiai neapsiplunksnavusius nuotykiautojus. Vos tik pasijutau nenugalima motoklajonių dievaite, čia pat gavau per snapą: tarsi iš nieko prasidėjusi smėlio audra privertė kaipmat griebtis stabdžių ir ieškotis užuovėjos. Visai netrukus, rankoje spausdama karštos persaldintos kavos puodelį, jau slapsčiausi šiaudinės metisų pašiūrės šešėlyje, kol aplink pasaulis vartaliojosi aukštyn kojomis, supamas sūkuriuojančių dykumos smilčių.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams
Eglės Gerulaitytės nuotr./Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams

Vis dėlto, nepaisant aukščiausiojo baimės įvariusios smėlio audros, maniakiškai vairuojančių perujiečių ir besispyriojančio motociklo, vakarėjant įriedėjusi į nediduką Čalos žvejų kaimelį vėl pasijutau nugalėtoja.

Čala atsidavė dyzeliu ir žalia žuvimi, o mano surasto mažučiuko viešbutėlio langai neturėjo stiklų. Tačiau moterys neskubėdamos virė vakarienę, kiemuose lakstė plikabambiai metisų vaikai, turgaus indėnės krovėsi ant nugarų bananų ir kokos lapų ryšulius, ruošdamosi traukti namo, o vyrai gaivinosi paskalomis ir šalto alaus stiklais, ir kažkur netoliese baltutėlį laukinį paplūdimį užkalbėti švelniai mėgino Ramusis vandenynas – argi tokį vakarą gali nesistebėti, koks esi gyvas?

Apsikabinusi šalmą ir išmiegojusi teisuolio miegu, Čalą palikau su naujomis jėgomis. Kiek pabimbinėjusi turistinėje banglentininkų Kamanoje ir tykiame Moljendo kurorte, nusprendžiau, jog metas imtis naujo žygio. Kažkur buvau girdėjusi apie Čivajų, aukštikalnių indėnų, kondorų ir kalnų liūtų miestelį Kolkos kanjono gilumoje.

„Tiesiog negali neaplankyti Čivajaus, juk tai – Andų širdis“, – atkakliai mane tikino nuskaręs prancūzų kupriniautojas (backpackeris?) dar Limoje. Ką gi – Andų širdis skamba kaip derama užduotis man, naujai iškeptai motoatradėjai, taigi nieko nelaukusi atsisveikinau su pilkais Moljendo Kordiljerų zigzagais ir patraukiau į šiaurės vakarus.

Google Maps mane patikino, jog nuo Moljendo iki Čivajaus – vos 276 kilometrai, kuriuos automobilis įveiktų per penketą valandų. Hm, skamba optimistiškai. Kad tarp manęs ir Čivajaus stūkso beveik ketverto kilometrų aukščio kalnų masyvo pėda, kažkodėl nė nepagalvojau. Juk kelias yra kelias – trys šimtai kilometrų, penkios valandos. Ačiū, Google – pirmyn!

Palikusi Ramųjį vandenyną už nugaros, leidausi Arekipos, Baltojo Miesto, link. Pirmus keliasdešimt kilometrų švilpavau šalme: danguje nesimatė nė debesėlio, motociklas klausė kur kas noriau, o pilkoji Panamerikanos gyvatė tingiai vyniojosi po priekine padanga.

Prieš pat didįjį Arekipos posūkį kelyje sutikau pirmąją motobrolių šutvę – australus motociklininkus, traukiančius į Čilę. Raiti ant didžiulių vokiškų kelioninių motociklų, į mano pasišiaušusį pavidalą ant nediduko kiniško ponio jie pažiūrėjo įtariai, lyg į kokį retos rūšies vabalą, netikėtai iškreivojusį jiems ant kelio.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams
Eglės Gerulaitytės nuotr./Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams

Nepatikliai suraukę antakius, australai ėmėsi atsainiai pamokslauti man – stok pernakvoti Arekipoje, motozuikeli, ar girdi, per vieną dieną iki Čivajaus niekaip nespėsi! Nuo tėviško jų tono iškart pastatau šerį. Nespėsiu, matai. Blogiausiu atveju, pernakvosiu Juroje, nedideliame miestelyje už Arekipos. Ir apskritai!

Andų perėjų vaiduokliai

Perdėtai mandagiai padėkojusi už patarimus, atkakliai iriuosi šiaurės vakarų link. Arekipą pasiekiu jau gerokai popiet, tačiau, nepaisydama besileidžiančios saulės, toliau užsispyrėliškai birbiu į nežinią.

Už miesto pradeda temti, o Jura pasirodo besąs vaiduokliškas apleistų fabrikų ir lūšnų kratinys. Prie pilko apleisto pastato tingiai pietaujančių policininkų laužyta ispanų kalba teiraujuosi, kiek dar liko iki Čivajaus. Krizendami ir paskubomis valydamiesi ūsus, jie tikina mane, jog visai nebetoli. No te preocupes, senorita, una media hora, no mas – koks pusvalandukas, panele, ne daugiau, nesirūpink, – žvaliai tikina ūsuotieji pareigūnai. Kolka jau visai čia pat.

Pusvalandukas skamba gerai. Kur tau: pusvalandukas skamba tiesiog šauniai! Jau gerokai pavargau, besileidžianti saulė spigina tiesiai į akis, ir būtų pats laikas pasiieškoti nakvynės bei vakarienės.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams
Eglės Gerulaitytės nuotr./Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams

Tačiau, įsikibusi policininkų „pusvalanduko“ pažado, atkakliai raginu mėlynąjį ponį toliau. Temsta. Kelias tuštutėlis, be to, tiek apgriuvęs, kad nebėra prasmės laviruoti tarp duobių, nes asfalto tarp jų beveik ir nėra. Ropoju vis aukštyn ir tik per stebuklą išvengiu uolų nuolaužų, akmenų riedulių ir purvo nuošliaužų. Žinau, kad aplink mane turėtų būti be galo gražios laukinės Andų plynaukščių žalumos, žinau, kad važiuoju pro vieną įspūdingiausių pasaulio panoramų, bet nieko nematau, nes tamsu, nes kelias toks išdavikiškas, kad negalima nė minutei atitraukti akių. Kartkartėmis pakelėse sušmėžuoja didžiulės baltos pamėklės. Iš pradžių baidausi, bet tai tik lamos.

Taip praeina žadėtoji Arekipos policininkų media hora. Paskui – ir visa valanda.

Išgąstingai spurdančia širdimi braunuosi pro filosofiškai gromuliuojančių lamų bandą. Kelyje be jų – nė gyvos dvasios.

Pradeda lyti. Lietus netrukus virsta šlapdriba, o šlapdriba – pūga. Visai nieko nebematau. Žinau, kad veikiausiai be galo sušalau, bet nieko nebejaučiu. Tik kelias pagaliau šauna žemyn, vadinasi, imu leistis į Čivajaus slėnį.

Kelyje vis dar vaiduokliškai tuščia. Už šaliko, už striukės pakarpos negailestingai lenda šlapdribos snaigės ir geliantis viršukalnių vėjas. Akimirkai nubudusi viltis, kad slėnis jau visai nebetoli, ir vėl užgęsta: pragariškai tamsu ir šalta, vienintelė maža mėlynojo ponio akelė teapšviečia porą žingsnių į priekį, į akliną juodumą, kurioje sūkuriuoja milžiniškos baltos snaigės. Iš visų jėgų įsikertu į motociklo rankenas, drebu visu kūnu, iš skausmo griežiu dantimis, šalmo stikliukas nuolat rasoja, peršlapusi, pastirusi striukė prilimpa prie kūno. Stengiuosi negalvoti, kas bus, jei aklame posūkyje nuriedėsiu nuo skardžio, jei slėnis dar toli toli, jei…

Stengiuosi negalvoti, kas bus, jei aklame posūkyje nuriedėsiu nuo skardžio.

Kai pagaliau kažkur žemai pamatau nežemiškai stebuklingą Čivajaus šviesią jūrą, man rodosi, kad tikrų tikriausiai sapnuoju. Vos ne vos svirduliuoju žemyn, įsikibusi priekinių stabdžių, nebejaučiu kojų, plaštakų. Ne, ne, tikrai nebegaliu. Manau, man net nebešalta. Atrodo, kad siaubingai drebu, bet gal tai tik kelias taip krato?

Po visos kankinamai ištįsusios, deginančiai įšalusios amžinybės sustojus prie neapsakomai jaukiai atrodančio restorano Čivajaus centre suprantu, jog negebu nulipti nuo motociklo. Kurį laiką – kelias minutes, pusvalandį (o gal visą naktį?) sėdžiu ir vangiai mėginu prikalbinti sąstingio surakintus pirštus atsiklijuoti nuo rankenų. Nepavyksta. Paslystu, prarandu pusiausvyrą ir virstu ant šono su visu motociklu.

Nepamenu, kaip iššmėklinau į šilumos ir jaukių virtuvės kvapų sklidiną smuklę ir paprašiau karšto vištienos sultinio. Ir kaip vėliau susiradau mažutį viešbutėlį, kurio savininkė, nedidukė vikri indėnė, atnešė man glėbį sunkių perujietiškos vilnos antklodžių. Kažkur aptikau viskio ir, veikiausiai, paracetamolio.

Sapnavau milžiniškus baltus vaiduoklius besišypsančiais lamų snukučiais.

Sijonuotojo Kolumbo godos

Čivajaus indėnai į gringos – vakariečius keliautojus – žiūri atlaidžiai, su tėviška meile ir beveik be pašaipos. Jiems be galo smagu, kad mes tokie ilgakinkiai, šviesiaplaukiai ir išverstakiai, ir taip nuoširdžiai krykštaujam, išvydę didįjį kondorą, gauruotą alpakiuką ar bent kokį jukų šlubą vilkiūkštį.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams
Eglės Gerulaitytės nuotr./Motoistorijos. Andų pamokos išsišokėliams

Galiausiai, atkutusi iš košmariškosios kelionės Andų perėjomis ir išsigydžiusi nuo peršalimo, pirmomis savaitėmis Čivajaus miestelyje ir aš patraukiau paskui kondorus, kanjonus ir pigų vietinį vyną.

Apie didįjį savo kelionės per Andus fiasco iš pradžių niekam nepasakojau. Prakeiktieji australai, išvadinę mane motozuikiu, buvo teisūs, o pietaujančių policininkų „pusvalandukas“ tebuvo perujietiška frazė, kai į laiką nežiūrima rimtai ir pusė valandos gali reikšti bet ką nuo penkiolikos minučių iki pusės paros. Net Google Maps iš manęs pasityčiojo: 275 kilometrus išties galima įveikti per penkias valandas... Tik ne tuomet, kai važiuoji 150 kubinių centimetrų dydžio variklio kinišku motociklu per kalnus ir turi net dvejetą savaičių motociklizmo patirties, išminties beigi navigacinio susivokimo.

Nepaisant negailestingų kelio pamokų, visai atsigavusi nuo peršalimo ir gero išgąsčio, kurį laiką Čivajuje sklaidžiausi su tipiško kupriniautojo (backpackerio?) požiūriu ir dekadansu. Vis dėlto atsitiktinai susipažinusi su nediduko kalnų terasų kaimelio gyvulių augintojų šeima, net aš, naujai iškepta, vos apsiplunksnavusi Mėlynojo Ponio totemo keliautoja, pagaliau truputį pritilau ir pagaliau – truputį suklusau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs