„Rio“ istorija prasidėjo 1999 m. Tuo metu tai buvo ne pats geriausias automobilis – apverktina kokybė, aukštas nepatikimumo lygis. Viskas tame automobilyje buvo blogai, išskyrus kainą. Tačiau „Rio“ greitai tobulėjo ir nors išliko nedidelis miesto automobilis, link moderniausių ir patikimiausių savo klasės konkurentų jis žengė septynmyliais žingsniais.
Mažas, bet nebūtinai mažiems
Grįžtant prie „studentiško automobilio“ stereotipų, jis turi būti mažas. Pasižiūrėjus į „Rio“, jis kaip tik toks – mažas, puikiai tinkantis miestui, su ketveriomis durimis, pritaikytomis vairuotojui ir trims keleiviams. Tiems, kurie sėdės gale, vietos pakenčiamai, o jei veža nemokamai arba labai pigiai, galima ir pakentėti. Tiesa, neilgai.
Priekyje patogiai įsitaisys ir aukšti vairuotojai. Dėl gana aukštos stogo linijos aukštaūgiams galva neturėtų daužytis į stogą, o mažesnio ūgio vairuotojai patogiam vairavimui susireguliuos tiek sėdynę, tiek ir vairą. Pailsinti dešinę ranką ir bent kiek atsipūsti leis porankis, kuris, beje, nėra dažnas tokios klasės automobiliuose, todėl tai nedidelis, bet privalumas, suteikiantis papildomo komforto, kurio dažniausiai taip stinga tokiuose mažyliuose.
Maloniai stebina įranga
Trečiosios kartos „Kia Rio“ jau tiek kokybiškas, kad pakankamai gerai atrodo tarp konkurentų.
Viduje galima rasti malonias smulkmenas, kurias įvertins ne tik norintieji bent krislo komforto ir patogumo, bet ir jaunieji vairuotojai, gyvenimo neįsivaizduojantys be naujausių technologijų.
Pradėkime nuo to, kas patiks visiems – tai oda aptrauktas vairas ir pavarų perjungimo svirtis. Ne kokie nors pigūs plastiko gabalai, bet malonūs paimti į rankas. Kita maloni staigmena – šildomos priekinės sėdynės. Net dviejų lygių. Ir tai nėra išskirtiniai privalumai. Tai turi visi trečiosios kartos „Rio“, pradedant bazine įranga.
Jaunuoliai įvertins ir tai, kad priekyje sumontuota USB jungtis, o galimybę groti muziką, pavyzdžiui, iš išmaniojo telefono per automobilio garso sistemą, užtikrina AUX jungtis. Tai yra daugiau negu siūlo daugelis kitų konkurentų.
Ergonomika primityvi – trys valdikliai salono oro temperatūrai ir srautui reguliuoti, elementarus radijo valdymas, kurį palengvina mygtukai ant vairo ir keli labai patogūs horizontalūs mygtukai kitoms paprastoms funkcijoms valdyti. Žodžiu, jokio galvos skausmo ir jokių ypatingų „išsidirbinėjimų“ – tiesiog sėdi ir važiuoji.
Ekonomiškas dyzelinis variklis
Itin taupantiems „Rio“ siūlo mažytį, vos 1,1 l turbodyzelinį variklį. Trys cilindrai generuoja 75 arklio galias ir 170 Nm sukimo momentą. Dinaminės savybės tokios, kad prie šviesoforo su kuo nors į lenktynes geriau nesivelti, tačiau kasdieniam naudojimui tokios variklio galios pakaks į valias.
Be to, šis variklis labai džiugins studentišką piniginę. Važiuojant ramiai net ir mieste šimtą kilometrų pavyks įveikti su mažiau nei penkiais litrais dyzelinio kuro.
Užmiestyje realus rezultatas – mažiau nei keturi litrai, nes „Rio“ turi šešių pavarų mechaninę pavarų dėžę. Jei kartais tektų, pavyzdžiui, grįžti pas tėvus į kitą tolimesnį miestą ir atsirastų pakeleivių, tai kelionės pigios būtų visiems, o „Rio“ savininkui gal net ir nemokamos, kalbant apie degalus.
Į tokius trečiosios kartos „Rio“ buvo montuojamas ir galingesnis 1,4 l turbodyzelinis variklis, bet tai nėra dažnai randama naudotų automobilių rinkoje. Taip pat buvo montuojami ir 1,2 bei 1,4 l benzininiai varikliai. Irgi ne ypač dažni rinkoje, be to, ne tokie ekonomiški. Tačiau jeigu ieškote variantų su automatine pavarų dėže, turėsite rinktis galingesnes benzinines versijas.
Patikimas, bet ne idealus
Trečiosios kartos „Rio“, palyginti su pirmtaku, yra kur kas tvirtesnis ir patikimesnis. Iš esmės – jis itin patikimas, o savininkus automobilis erzina nebent dėl smulkių gedimų. Pavyzdžiui, genda langų apiplovimo varikliukai. Tai nebrangus ir nesudėtingas remontas, tačiau, likus be šio privalumo, bus nepatogu.
Dar vienas erzinantis gedimas – stringantis centrinis užraktas. Paprasčiausiai paspaudus atrakinimo mygtuką durys gali neatsidaryti dėl nebeveikiančios durų užrakto sistemos. Panašiai gali nutikti ir su bagažinės atidarymo mechanizmu. Vėlgi, remontas nebrangus.
Tačiau važiuoklė – patikima. Jokiais dažnai pasikartojančiais ar brangiai kainuojančiais remontais tokių automobilių savininkai nesiskundžia, o jei kas ir nutiktų, tai detalės nėra brangios, be to, „Rio“ konstrukcija nesudėtinga, todėl kaštai neturėtų būti neįkandami.
Kaina: studentas be tėvų pagalbos neapsieis...
Pigiausias „Rio“ su dyzeliniu varikliu kainuoja apie 5 tūkst. eurų. Sakykime, kad studentui tai gali būti gan dideli pinigai. Naujesni, vis dar garantiją turintys modeliai gali kainuoti ir 7 tūkstančius. Tačiau dauguma konkurentų yra apčiuopiamai brangesni.
Jeigu norite kokybiško, su visa serviso istorija ir patikimo naudoto automobilio, geriausia būtų kreiptis į naujų automobilių pardavėjus, kurių dauguma parduoda ir naudotus automobilius.
Pavyzdžiui, apžiūrėti ir netgi išbandyti įvairiausios komplektacijos nedaug naudotus „Rio“ galima rasti „KIA Vilnius“ automobilių pardavimo salone. Tiek benzininiai, tiek dyzeliniai, su automatinėmis ar su mechaninėmis pavarų dėžėmis – visiems naudotiems automobiliams taikoma ne mažesnė kaip pusės metų garantija.
