Kaip ir dera prieš panašias keliones, nusprendėme įsitikinti, kad mūsų automobilių techninė būklė nesukels didelių rūpesčių kelyje. Važiavome „Subaru“ automobiliais: „Tribeca“ (2010 m., 3,6 l) ir „Forester“ (1998 m., 2 l). Abu automobiliai turėjo suskystintų dujų įrangą.
Buvome pasiruošę dideliems šalčiams: automobiliams buvo sumontuotos naujos žieminės padangos, varikliams – pakeistos alyvos, aušinimo skysčiai. Taip pat patikrinome akumuliatorių būklę, važiuoklės, pakabos, stabdžių sistemas.
Prieš akis – ilga kelionė
Kelionės maršrutas buvo toks: iš Vilniaus savo automobiliais išvažiavome iki Talino Estijoje (apie 600 km), keltu persikėlėme į Suomijos sostinę Helsinkį. Ten sėdome į traukinį, kuris mūsų automobilius ir ekipažo narius per 15 valandų nuvežė iki Kolario miestelio šiaurinėje Suomijos dalyje.
Tokiame traukinyje automobiliai įvaromi į specialius dviaukščius vagonus, kurie vėliau prikabinami prie keleivinio traukinio. Reikia nemažai patirties, nes tarp mašinų paliekamas vos 10 cm tarpas. Žinoma, už papildomus 15 eurų paslaugus geležinkelio darbuotojas yra pasiruošęs tai padaryti už jus.
Jeigu būtumėme nusprendę patys vairuoti iki Ilasjarvio miestelio, kuriame buvome apsistoję, kelionė sutrumpėtų 5 valandomis, tačiau vairuoti 10 valandų atšiauriomis sąlygomis nesinorėjo. Tuo labiau, kad kelyje nuo Vilniaus iki Talino jau buvome praleidę apie 7 valandas.
Patogiai išsimiegoję, ryte pro traukinio langą išvydome gražios, snieguotos žiemos vaizdus. Su nekantrumu laukėme, kol galėsime pabandyti suomiškos žiemos teikiamus vairavimo malonumus.
Brangesni degalai
Pirmoje pamatytoje degalinėje 95 markės benzino kaina buvo apie 6 Lt už litrą, o kai kuriuose miesteliuose benzino kaina skirdavosi 20 arba 30 centų. Nepamirškime, kad Suomijoje neprekiaujama LPG dujomis. Žinodami tai, Taline prisipylėme pilnus bakus.
Laplandijoje praleidome beveik savaitę, nuvažiavome apie 1000 km. Per laiką, praleistą keliuose, buvome nustebinti suomių vairuotojų mandagumo ir vairavimo kultūros.
Nė karto per 5 dienas neteko panaudoti įspėjamojo signalo arba mirksėti šviesomis. Visi vairuoja tvarkingai, nuo jaunuolio iki senjoro. Automobiliai apauti tik dygliuotomis padangomis, o eismo dalyviai laikosi tokio greičio, kurį nurodo kelio ženklai ir nė kiek ne daugiau.
Suomijos keliai nebarstomi druska, todėl jų kokybė labai gera, neatsiveria duobės ir nesusidaro slidaus, ištirpusio sniego sluoksnis. Pagrindiniai keliai barstomi skalda (mažais akmenukais), dėl kurių sukibimas su kelio danga yra daug geresnis, net ir važiuojant visišku ledu.
Laplandijoje daugiau nei 60 proc. matytų automobilių buvo varomi keturiais ratais. Ir tai suomiams svarbu tikrai ne todėl, kad būtų galima privažiuoti atokesnes sodybas ar miestelius.
Patys negalėjome patikėti, kad kiekvieną dieną didžiulis sniego valytuvas valydavo paprastą miško keliuką. Panašu, kad Suomijos kelininkų neužklumpa netikėta žiema... Visais keturiais ratais varomi automobiliai tiesiog geriau „stovi“ ant slidaus, o dažniausiai visiškai ledinio kelio.
Bekelės linksmybės
Mūsų ekipažai per porą dienų priprato važiuoti visišku ledu. Turbūt kiekvienas „Subaru“ turėtojas tikrai žino, kaip malonu yra „įvažiuoti į posūkį“. Tuo malonumu mes džiaugiamės visas dienas.
Tarpmiestiniuose keliuose greitis ribojamas iki 80 km/val. Jeigu atvirai – važiuoti Suomijos keliais daugiau nei 100 km/val. yra neprotinga ne vien tik dėl labai didelių baudų ir griežtų pareigūnų, bet ir dėl saugumo. Keliuose pilna ženklų, įspėjančių apie briedžius ir elnius. Pasisekė, kad neteko jų sutikti.
Žinoma, „Subaru“ turėtojams rūpi išbandyti ir bekelės linksmybes. Pirmas į pusnis važiuodavo „senolis“ „Forester“, nes jis yra daugiau pakilęs virš žemės.
Jei pusnys būdavo įveikiamos, tada jau „jaunuolis“ „Tribeca“ gaudydavo „senuką“. Turbūt gerai apskaičiavome savo galimybes, todėl iš anksto pasiruoštų kastuvų ir virvių neprireikė. Žinoma, viešnagės pabaigoje nebuvo pamiršta ir pramoga važinėtis tempiant roges miško keliukais.
Labai džiaugiamės, kad į Laplandiją vykome savo automobiliais, nes tik su jais buvo galima aplankyti miestelius ir šiaip gražias vietas, elnių ir haskių fermas, nebuvome priklausomi nuo pilno autobuso ne visada patenkintų turistų. Manau, tai buvo tikrai ne paskutinė mūsų kelionė į Suomijos šiaurę.
