Skardžiai, žalios pievos, pilys ir, žinoma, barai pasitinka keliautojus, norinčius pažinti, rodos, visai neturistinę Airiją.
Turistinė Airija?
Nuo žavaus Kinsale miestelio Korko grafystėje iki vėjo blaškomo Malin Head kyšulio Donegalo grafystėje – Airijos vakarinė pakrantė žavi savo įspūdingais kraštovaizdžiais ir užburia ramybės akimirkose paskendusiais miesteliais ir kaimais. Sakoma, kad tai vieta – tikras Europos pakraštys – įkvėpusi svajotojus ir klajoklius, poetus ir dailininkus. Šią Airijos dalį galima tyrinėti leidžiantis Laukiniu Atlanto keliu (angl. Wild Atlantic Way).
Šis kelias – tai palei vakarinę Airijos pakrantę nusidriekęs 2600 km maršrutas. Jis prasideda Kinsale miestelyje Airijos pietuose ir baigiasi Malin Head vietovėje šiaurėje. Populiariausios ir žymiausios šio kelio lankytinos vietos yra Moherio uolos, Skelligs apžvalgos aikštelė, Dinglio pusiasalis, Kinselio kyšulys, Daunpatriko kyšulys ir kt.
Kelias vingiuoja per daugybę žavingų miestelių ir kaimų, kuriuose galima susipažinti su Airijos kultūra ir pajusti nepaprastą vietinių žmonių svetingumą. Airiai sako, kad tai – ilgiausias pasaulyje nenutrūkstantis kelias pakrante.
Laukinį Atlanto kelią kaip savo naują iššūkį pasirinko keliautojas ir motociklininkas K. Mieliauskas. Jis pasakoja, kad nors Airijoje yra buvęs ne kartą, bet iki šiol didelio turistinio susižavėjimo šalimi pats nebuvo pajutęs: „Todėl nusprendžiau paneigti šią nuomonę ir išbandyti kitų šalių turistų mėgstamą kelią vakarine Airijos pakrante – noriu įsitikinti, ar pagiriamieji žodžiai keliui atitinka tikrovę, o kartu ir pasižiūrėti, ar važiuojant pustrečio tūkstančio kilometrų pakrančių vaizdai netaps monotoniški.
Papildomai išsikėliau sau tikslą – kelią įveikti per penkias dienas ir pamatyti įspūdingiausias jo vietas. O patys airiai sako, kad keliu galima keliauti nors ir du mėnesius – čia daugiau nei pusantro šimto lankytinų vietų ir daugiau nei tūkstantis įvairių atrakcijų.“
Kelio sąlygos – permainingos
Laukinio Atlanto kelio ilgis įspūdingas, tad ir vairavimo sąlygos labai įvairios, be to, eismas vyksta mums neįprasta kaire kelio puse. Keliautojas sako, kad priprasti važiuoti kaire puse nėra sunku, o didesnę įtampą kelia tai, kad nepagrindiniai Airijos keliai – labai siauri. „Ne išimtis ir Laukinis Atlanto kelias. Manau, kad tokio pločio kelius pas mus būtų galima vadinti kone dviračių takais, nes du automobiliai juose prasilenkti paprasčiau negali. Tam įrengtos specialios salelės. Visas Laukinis Atlanto kelias asfaltuotas, labai vingiuotas, tačiau maršrutas aiškiai sužymėtas. Keliaujantys į šiaurę turi sekti N raide pažymėtus ženklus, keliaujantys į pietus – S raide“, – pirmaisiais įspūdžiais dalinasi K. Mieliauskas.
Jis priduria, kad pavasarį oro sąlygos stulbinančiai permainingos ir pripažįsta iki šiol jokioje kitoje kelionėje nesusidūręs su taip greitai besikeičiančiu oru. „Airiai sako, kad vėjas įsibėgėja per Atlantą ir visa jėga trenkiasi į Airijos krantus, todėl taip vėjuota. Pasitaikė net tokių kuriozinių situacijų, kai stovėjimo aikštelėje palindęs po stogeliu užsisegu papildomą apsaugą nuo lietaus, atsisėdu ant motociklo, apsisuku – jau šviečia saulė, išvažiuoju už kaimo – vėl pila, už posūkio – vėl saulė! Oras gali kardinaliai keistis kas kelias minutes, ir taip visą dieną“, – sako K. Mieliauskas.
Taip greitai besikeičiančios oro sąlygos turi įtakos vairavimui – sausą kelio dangą keičia šlapia, papildomų rūpesčių kelia ir dideli vėjo gūsiai. Tačiau keliautojas jaučiasi saugiai, važiuodamas atnaujintu CFMOTO 800MT motociklu, kuris užtikrina tiek saugumą, tiek komfortą sudėtingomis oro sąlygomis.
Kelio pradžia ir airiškas svetingumas
„Vieni šaltiniai sako, kad Laukinis Atlanto kelias prasideda Airijos pietuose, kiti – šiaurėje. Tačiau didelio skirtumo nėra, kaip ir Road 66 Amerikoje – galima važiuoti abiem kryptimis. Aš pradedu pietuose, nuo Kinsale miestelio Korko grafystėje. Pagal maršruto aprašymą, netoliese turėtų būti įspūdingas iškyšulys su švyturiu, nuo kurio galima oficialiai pradėti kelionę. Deja, iki jo nuvažiuoti nepavyksta, nes kyšulyje įsikūrę golfo laukai, įvažiavimas uždarytas. Toliau važiuoju į Mizen Head – piečiausią Airijos tašką, kuriame taip pat turėtų būti švyturys. Situacija kartojasi – atsiduriu prie užrakintų vartų, nes vyksta renovacijos darbai. Pasirodo, kad Airijoje tokia situacija yra gan dažna“, – apie kelionės pradžią pasakoja K. Mieliauskas.
Besikeičianti gamta jį sužavi nuo pirmų kilometrų – pakrantės, nuo kurių atsiveria toliai, kalnai, pievos ir visur jose besiganančios avys, miškai. Pasukus toliau nuo pakrantės, siaurus keliukus supa iš akmenų suręstos tvoros, todėl dažnai apima jausmas, lyg važiuojant savotišku labirintu.
Pirmąją dieną K. Mieliauskas užbaigia ne kaip kitaip, o pažintimi su vienu svarbiausių airiškosios kultūros elementų – baru (angl. pub) ir svetingumu. „Baras yra neatsiejamas nuo airių gyvenimo. Mažame kaimelyje gali nebūti maisto parduotuvės, bet baras ar net keli būtinai bus. Tai vieta, kurioje kuriamas bendruomeniškumas, susitinkama pabendrauti. Labai įdomu ir tai, kad žmonės visada eina į tą patį barą, nes jame renkasi bendrų interesų turintys miestelio ar kaimo gyventojai, pavyzdžiui, žirgų augintojai, kitame avių ir t. t.
Vietiniai į barą eina bent du kartus per savaitę, dažniausiai ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Be to, airiai labai daininga tauta, mėgstanti dainuoti tiek baruose, tiek jau keliaudami namo, o dažname bare gyva muzika groja kiekvieną vakarą. Nors barai įprastai asocijuojasi ir su svaigiaisiais gėrimais, Airijoje populiariausio alaus rūšis visuomet turi nealkoholinį atitikmenį. Šį ir ragauju. Išties skanus, o gyva muzika ir šurmulys užburia“, – pasakoja keliautojas.
Na, o prieš akis laukia dar daugiau vingiuotų kelių ir įspūdingų vietų, kuriomis keliautojas ir motociklininkas K. Mieliauskas papasakos antroje ciklo dalyje.
