„Regitra“, vos pradėjusi administruoti SDK, skelbė, kad jau suteikė kodą beveik 2 mln. automobilių. Tačiau 15min redakciją nuolat pasiekia gausybė skundų ir klausimų: kam reikėjo tokios tvarkos? Tiksliau, „netvarkos“. Nes daugybė vairuotojų, taip pat ir šio straipsnio autorius, savo SDK galėjo sužinoti ne iš karto. Be to, neaišku, ar tikrai SDK bus toks efektyvus, kaip kad žada politikai. Tai ar tikrai vertėjo rinkti būtent tokį būdą skaidrumui ir aiškumui automobilių rinkoje užtikrinti?
Ir ar SDK suteiks galimybių pirkėjams įsigyti transporto priemones su garantijomis, kurias garantuoja Civilinis kodeksas, ar SDK liks „trečiojo brolio“ vietoje Brolio sukėlusio daug triukšmo, bet davusio mažai naudos.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Regitra“ paaiškino, kaip bandys taisyti padėtį
SDK įvestas sunkiu metu
„Karantino metu sulėtėję Regitros apsisukimai ir taip pridarė mums didelių nuostolių. Prekyba naudotais automobiliais sulėtėjo, automobilių aikštelės ištuštėjo. Nes įvežtus iš užsienio automobilius registruoti tapo sunkiau. Užsirašymas patikrai į Regitrą – po mėnesio. O tai yra didžiulis stabdis verslui. Bet kai dar paskubomis įvedė SDK, sistema visai sugriuvo“, – gegužės pradžioje pasakojo 15min automobilio SDK jau tris dienas negalintis gauti smulkusis verslininkas, norintis parduoti automobilį.
Pirmąją gegužės savaitę motociklą, įvežtą iš užsienio, bandęs registruoti skaitytojas Mantas sakė užsirašęs į Regitrą iš anksto. Bet kas iš to. Procedūra užtruko 6 val., nes prieš tai teko laukti „gyvoje“ eilėje prie Techninės apžiūros stoties. Žinoma, ne Vilniuje, nes sostinėje vietų nėra, o eilės ir „Tuvlitoje“, ir „Regitroje“ milžiniškos.
„Mano verdiktas aiškus: ši naujovė iškomunikuota prastai, jai visiškai nepasiruošta. Daugelis vairuotojų, atvykusių į Regitrą, apie SDK nieko nežino. Todėl situacija liūdna“, – sako Mantas.
Kam reikalingas SDK
15min kalbintiems automobilių rinkos ekspertams kol kas taip pat trūksta aiškumo: ar tikrai reikėjo SDK, ar tikslo galima buvo pasiekti paprasčiau – tiesiogiai registre susiejant asmens ir automobilio duomenis.
Tačiau VMI Kontrolės departamento vyresnysis patarėjas Rolandas Puncevičius laikosi nuomonės, kad SDK vis tiek reikėjo. Pateikiame specialisto komentarą:
„Pagrindinė transporto priemonių prekybos srityje esanti problema – fiktyvūs sandoriai, kai pirkimo-pardavimo metu nėra nustatomi tikrieji transporto priemonių pardavėjai/savininkai, o tai sudaro galimybes išvengti jiems tenkančios mokestinės ir teisinės atsakomybės.
VIN kodas – tai automobilio kėbulo numeris, pagal kurį galima gauti informaciją, susijusią su transporto priemone (techniniai ir kiti parametrai), be galimybės susieti konkrečios transporto priemonės su dabartiniu jos savininku.
SDK kodas šiuo atveju fiksuoja transporto priemonės savininką ir savininkų pokytį pardavus/perleidus transporto priemonę, kai yra sugeneruojamas naujas SDK. Paprastai kalbant, per SDK yra susiejamas VIN kodas ir savininkas.
Pavyzdžiui – nesąžiningi automobilių prekeiviai parsiveža transporto priemones iš užsienio ir jas pardavinėja Lietuvoje. Pareigos deklaruoti transporto priemonės nuosavybę jiems iki šiol nebuvo. Tokiu atveju pirkimo-pardavimo metu yra surašoma fiktyvi sutartis (pvz., nurodomas užsienyje esantis pardavėjas) ir tikrasis pardavėjas lieka nežinomas.
Patikrinus VIN kodą galima sužinoti automobilio kilmės šalį, o pasinaudodami VIN patikra gyventojai galima surinkti informaciją apie automobilio ridos duomenis, pilną serviso istoriją bei savininkų skaičių.
Tačiau VIN kodas nesudaro galimybės identifikuoti automobilio savininko Lietuvoje. Kitaip tariant, SDK kodas suteiks galimybę susieti automobilį ir jo savininką Lietuvoje.“
Autoplius.lt vadovas Artūras Mizeras pastebi, kad papildomas kodas automobilių savininkams sukelia didelių komplikacijų. Apie naują sistemą buvo pranešta gana vėlai, todėl daugeliui žmonių, kas kasdien su tuo nesusiduria, reikalavimai dar nėra pilnai žinomi ir suprantami.
Kam tada reikalingas dar vienas, jau trečias kodas?
„Galbūt net ir valstybinio numerio pakaktų ar automobilio VIN kodo“, – retoriškai klausia A.Mizeras. Juk tikslas – identifikuoti automobilio savininką. Tą padaryti galima registre susiejus asmens kodą ir automobilio VIN kodą. Kam tada reikalingas dar vienas, jau trečias kodas? Juo labiau kad, Regitrai nesugebant jo administruoti, stringa ir kitos paslaugos.
Apibendrinsiu: daugeliui taip ir liko neaišku, kam reikėjo SDK, gal buvo kitų, paprastesnių, būdų įvesti tvarką naudotų automobilių prekybos srityje?
Trūksta ne kodų, o kontrolės?
Panašios nuomonės laikosi ir įmonės „Autopretenzija“, padedančios apgautiems naudotų automobilių pirkėjams kovoti su nesąžiningais pardavėjais, vadovas Ramūnas Mackevičius. Jo nuomone, ne naujo kodo reikėjo, norint surinkti mokesčius už parduodamus automobilius, panaikinti „kauferių“ praktiką ir nustatyti tikrąjį automobilio pardavėją. Tam būtų visiškai pakakę kontroliuoti, kad kiekvienas automobilį į Lietuvą įvežantis pardavėjas sau (savo asmens kodui) priskirtų konkretaus automobilio VIN kodą.
„Norint sukontroliuoti, tai įmanoma netgi patikrinus naudotų automobilių skelbimus. Juk tuo pačiu numeriu galima skambinti iškart dėl kelių automobilių. Jei inspektoriai tikrintų, ar pardavėjas deklaruoja nuosavybę, ar skelbia VIN kodą, ar sumoka mokesčius už parduotus automobilius, būtų daugiau tvarkos. Taigi problema yra netobulas kontrolės mechanizmas, o ne kodai. Juk iki šiol skelbimų portaluose ne visuomet būdavo skelbiamas VIN, nes nėra tokio reikalavimo“, – aiškina R.Mackevičius.
Dažniausia praktika, pasak Ramūno Mackevičiaus, yra tokia. Kadangi užsienio šalys nesidalija informacija su mūsų institucijomis apie naudotus automobilius (antraip negalėtų „išsivalyti“ antrinės rinkos), perpardavinėtojai tuo naudojasi.
-
Dažniausiai užduodami klausimai apie SDK – automobilio savininko deklaravimo kodą: „Regitra“ pateikia atsakymus
-
Automobilių pardavėjai ir SDK: vieni pratinasi prie naujos tvarkos, kiti dar bando ją pergudrauti
-
„Regitra“ informuoja apie tolerancijos laikotarpį, kai nebus baudžiama už nesugeneruotą automobilio SDK
Veiksmas dažniausiai atrodo taip. Atvažiuoja į turgų autovežis, visi automobiliai – su „kauferiais“. Tai – tokios neužpildytos užsienietiškos pirkimo-pardavimo sutartys, kurioje tėra pardavėjo (vokiečio, belgo, prancūzo) pavardė, tačiau pirkėjo grafa tuščia. Išeitų, kad automobilį nupirkęs Lietuvos prekeivis nėra jo savininkas. Jis už automobilį neatsako, mokesčių nemoka.
„Kauferių“ mada praeina?
Kauno automobilių turgaus vadovas Valentinas Naujanis pasakojo, kad per karantiną perpardavinėtojai yra ypač aktyvūs. Dažniausiai perperka visą autovežio turinį, automobilius nublizgina, paslepia defektus ir parduoda.
Paklaustas, ar automobiliai dažniausiai parduodami „kauferių“ pagrindu, V.Naujanis sutinka, kad „tuo būdavo piktnaudžiaujama“. Tačiau labai abejoja, ar SDK padės iš šešėlio ištraukti vidaus reikalų ministrės A.Bilotaitės minėtus 27 mln. Eur ar net daugiau.
V.Naujanio nuomone, turgaus prekeiviai ir taip pamažu atsikrato „kauferių“ kultūros, išeina iš šešėlio. Kita vertus, turgavietės vadovas pažymi, kad „kauferių“ kultūra buvo naudinga abiem pusėms, todėl ir egzistavo.
