– Robertai, glaustai pristatykite, kas yra LMSF – ne visi motociklininkai tai žino. Kokios jūsų vertybės, vizija ir misija?
– Visi gali organizuoti renginius, bet skirtumas tas, kad mes esame FIM Europe ir FIM Fédération Internationale de Motocyclisme nariai, organizuojame Lietuvos čempionatus. Federacijos veikloje gali dalyvauti kiekvienas, t.y. asociacijos ir klubai gali tapti nariais. Stengiamės pritraukti ir daugiau mėgėjų. Dalyviams suteikiame licenciją – tai dokumentas, kad esi susipažinęs su moto sporto taisyklėmis. Licencijų surinkta suma keliauja į atitinkamos sporto šakos, kurioje važiuoji, komisijas kurios tuos pinigus leidžia apdovanojimams, stovykloms, rinktinėms, varžybų organizatoriams. Taip kiekvienas dalyvaudamas LMSF renginiuose prisideda prie motosporto populiarinimo.
Atstovaujame motociklininkams, motosportui, aukšto meistriškumo sportininkams, bet ne tik tai. Mane domina apskritai motociklizmo raida Lietuvoje – jo populiarumas prisidėtų prie aukšto meistriškumo sporto. Kiekviena asociacija-klubo narys gali atnešti pokyčių per dalyvavimą komisijose, federacijoje. Kai yra 40-50 narių, LMSF projektai, planai gali būti stipresni negu kai esi viena asociacija/ klubas.
– Tad pavadinime neturėtų būti „sporto“?
– Ne, neturėtų, nes rūpinamės visais motociklais, ne tik sportu. Bet tai niuansai: ar gausime finansavimą tada?
– Kodėl jus išrinko prezidentu?
– Viskas vyko kaip demokratinėse šalyse vyksta. Buvo renkamas naujas prezidentas pagal įstatus, vyko įprasti rinkimai. Tik kvietimas į rinkimus buvo pakankamai „tylus“. Pristačiau programą aš ir buvęs vadovas V.Visockis. Daugelis pamatė, kad pokyčių reikia, kad esame sustoję vietoje ir kai kurie dalykai nėra labai skaidrūs. Neužilgo įvyko neeilinis suvažiavimas ir buvo pakeisti LMSF įstatai, kurie yra aiškesni.
– Pasikeitė ir kone visi Tarybos nariai, kaip jums sekasi dirbti kartu?
– Pastebėjimas geras – visi beveik nauji. Kiekvienos komisijos narys atsirado Taryboje, kad atstovautų savo sporto šakai bei mototurizmui – anksčiau buvo kitaip. Kadangi buvo sunku atgauti dokumentus (nes buvęs prezidentas su generaline sekretore atostogavo), tik birželio pabaigoje gavau likusius – tada ir prasidėjo darbas. Pokyčių, manau, daug ir į gerąją pusę. Dabar belieka pasižiūrėti kaip baigsis sezonas, išanalizuoti klaidas ir pasiruošti 2018-iesiems metams. Šiuo metu intensyviai ieškau paramos ir partnerių ateinantiems sezonams.
– Tad kokius naujus vėjus atnešite?
– LMSF laikosi pačių narių ir tik keleto rėmėjų dėka: patys klubai kuria iniciatyvas, mokyklas, treniruotes. Mano, kaip vadovo, tikslas – kaip federacijai prisidėti prie narių klubų veiklos, rasti finansavimą, organizuoti viešinimą. Taip pat ruošti ir naujus renginius ir dar kokybiškiau. Konkrečiau: sieksiu sumažinti licencijų kainas (kurias nustato sporto šakų komisijos), o norintiems pabandyti – jeigu turi draudimą, reikiamą ekipuotę, pirmą kartą suteikti galimybę dalyvauti nemokamai. Taip pat atsiras stuntriding‘o ir motodrag‘o komisijos. Reikia didinti masiškumą, nes motosportu gali užsiimti praktiškai kiekvienas.
– Jeigu neribotų finansai, kokia būtų jūsų, kaip vadovo, siekiamybė?
– Siekiu, kad moto sportas ir motociklai populiarėtų. Nesu tikras, ar reikėtų atvesti kokį tarptautinį renginį, ar veikiau stiprinti, viešinti mūsų čempionatus, kur kiekvienas vaikas, mėgėjas ir veteranas galėtų dalyvauti. Trasos, jaunimo paruošimas, trenerių įdarbinimas. Taip pat svajoju, kad statistinė lietuvių šeima turėtų ne 2 automobilius, o vieną automobilį ir vieną motociklą ar motorolerį.
– Kuri moto sporto šaka Lietuvoje stipriausia, o kuri silpniausia?
– Stipriausia – motokrosas dėl kelių priežasčių. Tai – vienas iš pigesnių motociklų; sportas yra patrauklus žiūrovui, vyksta vienoje nedidelėje erdvėje, taip pat lengviausia padaryti trasą. Daugiau ir vaikų sportuoja krosą. Nemažai motokroso sportininkų vėliau pereina į enduro. Didžiausia problema – žiedo, nes Lietuvoje neturime trasos. „Nemuno žiedui“ jau apie 60 metų, jo infrastruktūra nebeatitinka šiuolaikinių saugumo reikalavimų. Ar verta investuoti 1-2 mln Eur į seną, ar geriau padaryti naują trasą, kuri tiktų ir automobiliams, ir motociklams, ir kartingams, ir vairavimo mokykloms?
Beje, nesenai atidaryta plento žiedo vaikų bei motobolo jaunių mokyklos. Tad reikia pabrėžti, kad turime ir stiprų motobolą – nors tik dvi komandos, bet jos aktyvios, važinėja į varžybas, turi šiokią tokią bazę.
– Kaip mes atrodome kaimynų latvių, lenkų, estų kontekste?
– Galime vertinti kaip krepšinį, kurio tradicijos Lietuvoje – gilios. O motociklų? Prastos. Kita vertus, ar tikrai prastos, jeigu vyksta čempionatai jau daug metų, nevertinant jų kokybės? Tradicijos Latvijoje ir Estijoje žymiai gilesnės. Arba imkime Londono olimpiadą – R.Meilutytės fenomenas: plaukimas iki Rūtos ir plaukimas po Rūtos. Tas pats ir su kitomis šakomis. Reikia čempionų.
– Esate FIM Europe nariai – kokie jūsų įsipareigojimai, o koks dėmesys grįžta atgalios?
– Esame ne tik nariai, bet ir net keturi (manau tai daug kaip mūsų šaliai) LMSF nariai dirba FIM Europe komisijose – mototurizmo, motobolo, motokroso bei supermoto atstovai. Tai labai gerai, nes gauname pačią naujausią informaciją, kuri susijusi su visa Europa.
Teisėjavimo, komisijų tarptautinis lygis – aukštesnis negu Lietuvoje. Gauname bendradarbiavimo galimybes, o dėl finansinės naudos – jos nėra, kol kas mes iš jų perkame licencijas. Turime galimybę stažuotis ir laikyti visas teisėjavimo licencijas.
Jie taip pat nori pokyčių, vyksta diskusijos – varžybų organizavimas pagal regionus. Jeigu mus įskaitys į Šiaurės Europos regioną – gerai, bet jeigu mus priskirs prie Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos – bus problemų su sienomis, varžybų lygiu ir kitais dalykais. Manau, kad Europos motosporte vyksta dideli pokyčiai, nes kiekviena šalis nori stiprinti savo renginius ir čempionatus. Tai matosi pagal Prancūzijos, Olandijos, Anglijos, Vokietijos čempionatus, kurie labai stiprūs.
– Kur yra ta riba, kai sportininkai/ motociklininkai važiuoja gerai ir kurie yra mėgėjai?
– Sunku lyginti, nes reikia žinoti kokiame lygyje dalyvaujama. Jeigu kalbame apie Lietuvą, profesionaliai važiuojančių nėra, t.y. gaunančių algą, iš to gyvenančių. Tarptautiniame lygmenyje, žinoma, turime Arminą Jasikonį. O dėl ribos – pažiūrėkime į čempionato rezultatus. Jeigu pagrindinėse klasėse suvažiuoja pirmajame trejetuke, tai jis jau nebe mėgėjas – čia reikia daugiau įdirbio ir technikos. Ir dar Dakaras. Čia reikalinga ištvermė, technika, bet galutinis rezultatas yra finišas ir kiek atsilieki nuo geriausio važiuotojo. Pergalė prieš save – tai jau kas kita ir tai irgi pergalė.
