„Peugeot P4“ keitimas naujesniais visureigiais prasidėjo dar 2004 metais, tačiau tam, kad atsektume šio automobilio istoriją, tenka pažvelgti į pokario metus. Tuomet karo nualinta Prancūzija sunkiai kėlėsi iš ekonominės prieblandos. Automobilių pramonė išliko ir jau buvo pakankamai aktyvi, tačiau karinėms pajėgoms vis tiek trūko automobilių. Tiesa, pats Antrasis pasaulinis karas šalyje paliko nemažai amerikietiškų „Jeep“.
Apie 10 tūkstančių karo laikų Jeep keitimą pradėta galvoti pakankamai anksti. „Delahaye VLR“, gamintas 1951-1954 metais, buvo tikriausiai pirmasis prancūziškas bandymas pakeisti amerikietišką visureigį. Tačiau šis projektas buvo nesėkmingas. Rimtesnės „Jeep“ pamainos paieškos prasidėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, tačiau realiai planai pradėti įgyvendinti tik aštuntajame dešimtmetyje, o visureigiai gauti jau po 1980-ųjų.
Reikalavimai buvo pakankamai kuklūs – Prancūzija norėjo lengvo keturiais ratais varomo visureigio, kuriuo galėtų važiuoti keturi kariai su radijo įranga. Žinoma, siekiant pagyvinti šalies pramonę, buvo norima, kad tiekėjas būtų prancūziškas, tačiau tokių automobilių „Peugeot“, „Citroën“ ir „Renault“ tuo metu tiesiog negamino. Prancūzija siūlė sąjungininkams Vokietijoje ir Italijoje pasinaudoti šia galimybe sukurti Europos „Jeep“ – visureigį, kuris būtų gaminamas dideliais skaičiais ir bent kelis dešimtmečius tenkintų daugelio Vakarų Europos karinių pajėgų poreikius.
Tačiau Italijos ir Vokietijos poreikiai buvo kitokie – Italija ėmė gaminti „Fiat 1107“, o Vokietija – „Mercedes-Benz G-Wagen“ ir „Volkswagen Iltis“.
Prancūzija toliau ieškojo sprendimo ir įsigijo kelis tūkstančius „Citroën Méhari“ automobilių – jie buvo geri, tačiau varomi tik dviem ratais. Didieji Prancūzijos automobilių gamintojai atsisakė vystyti naujo visureigio projektą ir vietoje to ėmė ieškoti partnerių užsienyje. 1978 metais pristatytas „Renault TRM 500“ prototipas buvo sukurtas „Fiat 1107 Nuova Campagnola“, o 1981-ųjų „Citroën C44“ – „Volkswagen Iltis“ pagrindu. Galiausiai buvo patvirtintas „Peugeot P4“ projektas – tai buvo suprancūzintas „Mercedes-Benz G-Wagen“.
P4 gamyba prasidėjo 1982 metais. Labai svarbu pabrėžti, kad, kaip Prancūzijos vyriausybė ir norėjo, P4 nebuvo tik vokiškas visureigis su „Peugeot“ logotipu. Automobilis naudojo „Peugeot 504“ variklius, 604 pavarų dėžę, prancūzai pasirūpino ir elektronika bei kėbulo suvirinimu bei dažymu. „Peugeot P4“ buvo gaminamas Sošo gamykloje Prancūzijos rytuose – būtent čia atkeliaudavo neužbaigti G-Wagen kėbulai, rėmai ir kitos šioje pastraipoje nepaminėtos dalys.
„Peugeot P4“ turėjo 2 litrų benzininį (apie 79 AG) arba 2,5 litrų dyzelinį variklį (apie 70 AG). Šis visureigis teoriškai galėjo pasiekti 108 km/val. greitį, tačiau realistiškai buvo kur kas lėtesnis. Kita vertus, aukšta važiuoklė, rėminė konstrukcija ir keturi varomi ratai pavertė P4 pajėgiu bekelės automobiliu. Be to, P4 buvo labai patikimas – šis visureigis buvo toks primityvus, kad čia nelabai buvo kam gesti. Ir vėliau jis vis buvo modernizuojamas.
Buvo gaminamos kelios skirtingos versijos. Dauguma P4 visureigių buvo tentu dengti dviduriai pikapai, tačiau vėliau ant galinės automobilio rėmo dalies prancūzai ėmė montuoti įvairias ginkluotės sistemas. Iš viso buvo pagaminta apie 13,5 tūkstančiai tokių automobilių ir 2015-aisiais apie 2,5 tūkstančių jų vis dar tarnavo Prancūzijos pajėgose.
1985 metais gamyba buvo perkelta į Panhard gamyklą, o 1992 metais buvo galutinai nutraukta. „Peugeot“ kurį laiką siūlė ir civilinę P4 versiją, tačiau šis automobilis Prancūzijoje nebuvo populiarus. Pagal susitarimą su „Mercedes-Benz“, „Peugeot“ šiuos automobilius galėjo eksportuoti tik į Afriką.
Ir dabar Prancūzijoje (kartais ir kitose šalyse) galima pamatyti Peugeot P4 ar Panhard VPS visureigį. Daug kas pagalvoja, kad tai – begėdiška vokiško dizaino kopija. Iš tikrųjų tai – įdomus Vokietijoje gimęs visureigis su prancūziška širdimi. Gerokai retesnis nei originalus G-Wagen.
