TAIP PAT SKAITYKITE: Ne tik „Rolls Royce“ ir „Aston Martin“: britai gali didžiuotis ir „Berkeley Bandit“
Kita vertus, tai nulėmė, kad sportinius automobilius Jungtinėje Karalystėje ryžosi gaminti ne tik garsūs vardai, bet ir ne visai automobilinės kompanijos. Šiame straipsnyje papasakosime apie sunkvežimių gamintojo sukurtą „Unipower GT“.
Kas pagamino „Unipower GT“?
Nereikia net kartoti, kad Jungtinės Karalystės gamybos pramonė kadaise buvo tiesiog milžiniška. Vienas iš išskirtinių jos bruožų buvo įvairių ratuotų mašinų gamyba – skirtingas kompanijas net sunku suskaičiuoti. 1934 metais Perivale buvo įkurtas sunkvežimių gamintojas „Universal Power Drives“. Ši kompanija pasisekimo sulaukė, galima sakyti, iš karto dėl savo gaminamos technikos specifikos.
„Universal Power Drives“ specializavosi bekelės sunkvežimių gamyboje. Šios įspūdingos keturiais ratais varomos mašinos puikiai tiko miško darbams – tuo metu tokios technikos kaip tik ir reikėjo. Pakankamai trumpas, kompaktiškas kėbulas buvo neįprastai aukštai – didelė prošvaista buvo vienas iš „Universal Power Drives“ sunkvežimių bruožų, kurie itin patiko medienos kompanijoms.
Šie sunkvežimiai nesunkiai įveikdavo daugelį gamtinių kliūčių, o vėliau galėjo sėkmingai tęsti kelionę bendro naudojimo keliais – nereikėjo atskiro traktoriaus ir sunkvežimio, kad iš miško ištraukti rastai būtų pristatyti lentpjūvėms.
Laikui bėgant konkurencija miškininkystės sunkvežimių srityje didėjo, atsirado kur kas sudėtingesnių mašinų, o ir pats sektorius sparčiai keitėsi. Kompanija rado būdų prisitaikyti, kurdama naujas koncepcijas. 1972 metais buvo pristatytas sunkvežimis, tinkamas gaisrams gesinti, o kiek vėliau, ne kartą pasikeitus savininkams, pradėjo rastis įspūdingi kariniai transportiniai sunkvežimiai su 8 varomais ratais. Aišku, prieš tai „Universal Power Drives“ pasaulį nustebino netradiciniu kūriniu – sportiniu automobiliu.
Kaip sunkiojo transporto gamintojui galėjo apskritai kilti tokia mintis?
Automobilio dizainas ir pagrindiniai konstrukciniai sprendimai kažkuriuo metu į galvą šovė Ernie Ungeriui ir „Aytila“ lenktyninių bolidų kūrėjui Val Dare Bryanui. Visgi vienas iš pagrindinių dizaino sumanytojų, tikriausiai, yra nežinomas. Teigiama, kad prie idėjos stipriai prisidėjo žmogus, kūręs ir legendinį „Ford GT40“ lenktyninį automobilį. Tuo metu, kai pasirodė „Unipower GT“, GT40 projektas tebesitęsė, todėl, aišku, to žmogaus pavardė į viešumą neiškilo, tačiau panašumai tarp automobilių buvo akivaizdūs.
Visgi pagrindinį postūmį „Unipower GT“ atsiradimui davė visai kitas automobilis – senas geras klasikinis „Mini“.
„Unipower GT“ techninės charakteristikos
Visi automobilių kūrėjai ieško įkvėpimo – kartais jį pavyksta atrasti meno dirbiniuose, kartais – senuose automobiliuose, lėktuvuose, laivuose, o kartais – visai čia pat, gatvėje. Klasikinis „Mini“ automobilis buvo kuriamas tam, kad taptų kiekvieno žmogaus transporto priemone. Visgi jis nebuvo toks pigus kaip, tarkim „Fiat 500“, nes pasižymėjo įdomiais konstrukciniais sprendimais.
Klasikinis „Mini“ automobilis buvo kuriamas tam, kad taptų kiekvieno žmogaus transporto priemone, bet nebuvo pigus.
Vienas iš svarbiausių jų buvo skersai automobilio bazės sumontuotas variklis, kuris tepalais dalinosi su pavarų dėže, ir priekinių varomų ratų sistema. Tai buvo genialūs techniniai sprendimai, padėję labai efektyviai išnaudoti ribotą kėbulo dydį. Būtent variklio ir priekinių varomų ratų konfigūracija patraukė ne vieną automobilių gamintoją.
Būtent „Mini“ padėjo įsitvirtinti priekiniais ratais varomiems automobiliams su šonu skersai sumontuotu varikliu, o įkvėpimo iš jo sėmėsi ir legendinės „Lamborghini Miura“ kūrėjai. Ir, kaip jau minėjome, „Unipower“ sportinio automobilio sumanytojai.
Inžinieriai pažvelgė į gana nedidelę „Mini“ kainą ir kompaktišką variklio skyrių ir nusprendė, kad nereikia daug išmonės, kad variklį pavyktų sumontuoti sportinio automobilio viduryje taip, kad jis suktų galinius ratus.
„Universal Power Drives“ turėjo gamybinius pajėgumus ir pinigų investicijoms, tačiau darbams buvo pasirinkti du dideli subrangovai. Lenktyninių automobilių gamintojas „Arch Motors“ sukūrė automobilio rėmą su nuo tragedijos automobiliui apsivertus saugančiais lankais, o „Specialised Mouldings“, įmonė kūrusi Formulės 1 bolidų kompozitines dalis, pagamino stiklo pluošto kėbulą.
Visos šios dalys sukūrė labai stabilią ir standžią konstrukciją. „Unipower GT“ turėjo akivaizdžių panašumų į „Ford GT40“ – ypač į akis krito galinės kėbulo dalies siluetas ir oro paėmimo angos.
Tiesa, „Unipower GT“ buvo vos aukštesnis – kėbulo aukštis siekė 40,5 colius, palyginti su 40 GT40 colių. Pirkėjai galėjo rinktis iš dviejų „Mini“ variklių – 1 arba 1,3 litrų. Pastaroji versija iki 97 km/h įsibėgėjo per maždaug 8 sekundes ir pasiekė maksimalų 193 km/h greitį. Neblogai tiems laikams.
„Unipower GT“ buvo stebėtinai geras sportinis automobilis. Nepriklausoma pakaba, aerodinamiškas ir labai standus kėbulas, nedidelis svoris ir žemas svorio centras nulėmė, kad „Unipower GT“ puikiai jautėsi posūkiuose. Ir išvaizda buvo giriama – automobilis atrodė kaip egzotiškas superautomobilis. Visgi, nors atsirado žmonių, kurie „Unipower GT“ pasiėmė į lenktynes, tačiau didelių pergalių automobilis nepasiekė.
Iš tikrųjų, jis nepasiekė ir didelių gamybos apimčių. Negalima pamiršti to, kad šį sportinį automobilį gamino sunkvežimių kompanija, todėl dėmesys programai visada buvo ribotas. Visgi, buvo ruošiamas didesnis sportinis automobilis. Tai, aišku, užtruko. Kai dizainas jau buvo ištobulintas, kompaniją įsigijo „AC Cars“ ir šis automobilis virto AC 3000ME su V6 varikliu.
Kas buvo po to ir kur dingo „Unipower“?
1970 metais „Unipower GT“ gamyba buvo nutraukta. Iš viso pagaminti tik 71-75 automobiliai. Jie buvo gana brangūs, o ir kompanija didelių ambicijų automobilių pramonėje neturėjo. Prie mažų gamybos apimčių prisidėjo ir tai, kad buvo ruošiamas didesnis automobilis su V6 varikliu, turėjęs tapti tikru superautomobiliu. Vėlgi, ir šie darbai buvo vykdomi labai lėtai.
Tiesa, „Unipower GT“ nebuvo vienintelis kompanijos automobilinis kūrinys. 1967 metais pasirodė ir tikrų tikriausias stiklinis kubas ant ratų. Quasaro Khanho sugalvotas automobilis buvo pagamintas iš stiklo plokščių, sumontuotų ant „Mini“ platformos. Tai buvo greičiau meno kūrinys ant ratų nei tikras automobilis. Visgi, keli „Quasar-Unipower“ buvo parduoti iki 1968 metų.
1977 metais kompaniją įsigijo „AC Cars“. Per devintąjį dešimtmetį „Universal Power Drives“ pristatė eilę krovininių ir karinių transportinių sunkvežimių. 1994 metais kompanija buvo dar kartą parduota. Tuo metu užsakymai iš Jungtinės Karalystės Gynybos ministerijos buvo labai svarbūs. Todėl nieko keisto, kad praeito amžiaus pabaigoje kompanijai pralaimėjus konkursą dėl stambaus užsakymo „Universal Power Drives“ istorija nutrūko. 2004 metais kompanija buvo nupirkta „BAE Systems Land Systems“.
Visgi smagu prisiminti mažąjį „Ford GT40“ pusbrolį „Unipower GT“. Tik įsigyti jo per daug nesvajokite – šie automobiliai tokie reti, kad skelbimuose beveik niekada nepasirodo. Kitoje straipsnių serijos dalyje papasakosime apie „Rochdale Olympic“.
