Būtent šiuo tikslu 1955 metais ir buvo įkurta „Autobianchi“ markė. Dažniausiai šios kompanijos logotipu buvo puošiami labai maži ir niekuo neišsiskiriantys automobiliai, pagaminti naudojant „Fiat“ mazgus. Tačiau tarp jų buvo ir pora išskirtinių, kuriuos verta prisiminti ir praėjus 22 metams po „Autobianchi“ išnykimo.
Iš kur atsirado „Autobianchi“ ir „Stellina“?
„Bianchi“ – labai senas itališkų dviračių gamintojas, įkurtas dar 1885 metais. Ši kompanija, kuri tebegyvuoja iki šiol, nuolat plėtėsi ir augo, kol galiausiai pasiekė tašką, kuomet ryžosi įsilieti į automobilių pramonę. Nuo 1899 metų iki pat Antrojo pasaulinio karo gaminti „Bianchi“ automobiliai buvo labai prabangūs ir pasižymėjo labai aukšta kokybe. Kiekviena detalė buvo ištobulinta ir nupoliruota, kad automobiliai būtų gražūs ir puikiai tarnautų savo pasiturintiems pirkėjams.
Tačiau karo metu „Bianchi“ automobilių gamykla buvo subombarduota. Vėliau žuvo ir kompanijos savininkas Edoardo Bianchi, verslas atiteko jo sūnui Giuseppe. Nors buvo pastatyta nauja gamykla, grįžti prie automobilių neleido finansinių resursų stygius ir ekonominė šalies padėtis. Buvo atliekami skaičiavimai, tačiau net ir šeštojo dešimtmečio pradžioje buvo aišku, kad „Bianchi“ savarankiškai automobilių gamybos imtis nėra pajėgi. Todėl dviem pramonės milžinams buvo pateiktas pasiūlymas – „Bianchi“ kreipėsi į „Pirelli“ ir „Fiat“. Rezultatas – 1955 metų sausį įkurta „Autobianchi“ bendrovė.
„Autobianchi“ automobiliai buvo brangesni už „Fiat“ ir turėjo užimti aukštesnį rinkos segmentą, kurį iki tol savo rankose laikė pavieniai kėbulų gamintojai. Pirmasis „Autobianchi“ automobilis buvo „Bianchina“ – dviduris sedanas, sukurtas ant „Fiat 500“ bazės. Buvo teigiama, kad „Bianchina“ yra skirta vidurinės klasės moterims ir šeimoms kaip antras automobilis. „Bianchina“ buvo pristatyta 1957-ųjų rudenį ir ilgą laiką buvo vienintelis „Autobianchi“ automobilis. Tačiau „Fiat“ norėjo išbandyti kelias naujas technologijas ir septintojo dešimtmečio pradžioje pristatė porą visiškai naujų modelių.
1963-iaisiais automobilių gerbėjams buvo parodytas sportinis „Stellina“ kabrioletas, o 1964-aisiais – „Primula“. Pastarasis automobilis buvo neįtikėtinai svarbus, nes juo buvo išbandoma priekinių varomų ratų sistema su priekyje montuojamu varikliu. Tokia konfigūracija, išpopuliarinta britų „Mini“, leido atlaisvinti daug vietos automobilio viduje.
„Primula“ nekopijavo „Mini“ mechaninių mazgų. Kai „Mini“ variklis ir pavarų dėžė dalinosi tepalais, „Primulos“ transmisija buvo sumontuota už variklio – taip, kaip ir moderniuose automobiliuose. Ši konfigūracija pasirodė esanti kur kas patikimesnė, o ir pats automobilis susilaukė daug pagyrų. 1965 metais „Primula“ Europos automobilio rinkimuose liko antra po „Austin 1800“. Tai galutinai įtikino „Fiat“ – vėliau sekę automobiliai tiek „Fiat“, tiek „Autobianchi“ gamose naudojo panašią mechaninių mazgų išdėstymo schemą. Tačiau straipsnis ne apie šį labai sėkmingą praktišką automobilį, o apie kitą, mažiau girdėtą „Autobianchi Stellina“, kuris pasirodė metais anksčiau.
Techninės „Autobianchi Stellina“ savybės
Taigi, „Autobianchi Stellina“ buvo dvivietis kabrioletas, pristatytas 1963-iųjų Turino automobilių parodoje. Tai buvo antrasis „Autobianchi“ modelis, kuriam buvo skirta labai rimta užduotis – išbandyti visuomenės reakciją į „Fiat“ sportinius automobilius ir stiklo pluoštu sustiprinto plastiko kėbulus. Iš tikrųjų, „Autobianchi Stellina“ buvo vienas iš pirmųjų automobilių pasaulyje savo kėbule panaudojęs kompozitines medžiagas.
Stiklo pluoštu sustiprintos plastikinės kėbulo plokštės buvo montuojamos ant paprasto plieninio rėmo. Mechaniniai mazgai buvo paimti iš mažojo „Fiat 600“ automobilio. Ši mašina buvo viena iš svarbiausių „Fiat“ gamoje dar prieš pasirodant garsiajam „500“ modeliui. Tai buvo mažas miesto automobilis, nepretendavęs į sportiškiems automobiliams skirtus epitetus. Dėl to „Autobianchi Stellina“ išėjo kažkoks keistas.
„Autobianchi Stellina“ turėjo 767 kubinių centimetrų keturių cilindrų skysčiu aušinamą variklį. Jis, žinoma, buvo sumontuotas gale ir per keturių laipsnių mechaninę transmisiją suko galinius ratus. Sudėjus su mažu ir lengvu kėbulu, išeitų neblogas sportinio automobilio receptas, tačiau „Autobianchi Stellina“ variklis išvystė vos 29 ag (22 kW). Nors automobilis svėrė vos 660 kg, jis vis tiek buvo lėtas. Nepadėjo ir tai, kad važiuoklė nebuvo pritaikyta sportiškam vairavimui posūkiuose, o automobilis turėjo tik būgninius stabdžius.
Ne visiems patiko ir tas inovatyvus kėbulas. Nors medžiaga įrodė savo tvirtumą ir panaudojimo galimybes, „Autobianchi Stellina“ buvo kampuotas ir negražus. Iš viso buvo pagaminti 502 „Autobianchi Stellina“ vienetai. Gamyba nutrūko jau 1965 metais, kuomet „Fiat“ į rinką paleido didesnį ir geresnį „850 Spider“ kabrioletą. Nors „Autobianchi Stellina“ nebuvo toks populiarus automobilis, jis savo vaidmenį atliko – įrodė, kad stiklo pluoštas yra tinkama medžiaga automobilių kėbulų gamybai, o bendra konstrukcija su plieniniu rėmu yra pakankamai tvirta ir standi.
Pirmasis karštas hečbekas ir „Autobianchi“ istorijos pabaiga
1968 metais „Fiat“ išpirko „Bianchi“ turėtas „Autobianchi“ akcijas ir tapo pagrindine markės valdytoja. Ji iš karto buvo priskirta „Lancia“ sparnui, o 1969 metais pristatyti du nauji modeliai – A111 ir A112. „Autobianchi A111“ buvo paprastas kampuotas šeimyninis sedanas, kurio pardavimai buvo lėti dėl gerokai pigesnio „Fiat 128“. Tuo tarpu A112 buvo mažas priekiniais ratais varomas automobilis, kuris susilaukė didžiulio populiarumo.
„Autobianchi A112“ pasinaudojo klasikinio „Mini“ receptu ir stengėsi įsiteigti jauniems vairuotojams. Automobilis buvo tiesiog graibstomas ir tapo populiariausiu „Autobianchi“ automobiliu. A112 savo viršūnę pasiekė tuomet, kai 1971 metais pasirodė „Abarth“ versija su 58-70 ag varikliu su dviem karbiuratoriais, sportine išmetimo sistema, standesne važiuokle ir vos 700 kg svoriu. Tai – tikrasis pirmasis karštas hečbekas automobilių istorijoje, nors šis terminas ir atsirado vėliau. A112 pradėjo dalyvauti raliuose, o savininkai ėmė juos modifikuoti ir būrėsi į klubus, kurie yra aktyvūs ir šiandien.
1972 metais A112 jau buvo vienintelis „Autobianchi“ markės automobilis. Tai reiškė tik vieną – kompanijos istorija po truputį artėjo prie pabaigos. Ją gelbėjo tik neblėstantis A112 populiarumas, tačiau ir šis automobilis nuo 1982 metų eksporto rinkose buvo žymimas „Lancia“ logotipu, o 1986 metais jo gamyba nutraukta apskritai. Vėliau trumpai „Autobianchi“ gamino Y10 automobilį, tačiau 1996 metais ši kompanija buvo oficialiai uždaryta.
Įdomu tai, kad dėl šių automobilių paplitimo ir istorijos, jie yra pardavinėjami įprastuose skelbimų portaluose – anksčiau šioje straipsnių serijoje aprašytas mašinas rastumėte tik aukcionuose ar kolekcininkų mugėse. Geros būklės „Autobianchi Stellina“ kainuoja apie 25 tūkstančius, o „A112 Abarth“ – apie 10 tūkstančių eurų.
Tuo ir baigiame straipsnių seriją apie mažai girdėtus itališkus sportinius automobilius iš praeities. „Bizzarrini Strada“ buvo įdomus ir potencialo turintis automobilis, tačiau laikas jam nebuvo palankus, o ir maišto sudrebinta „Ferrari“ atsigavo labai greitai.
Tai neleido įsitvirtinti ir „ATS 2500 GT“ automobiliui. Šis labai gražus, elegantiškas ir modernus automobilis buvo prarytas finansinių sunkumų, nors net ir šiandien atrodo kaip vienas gražiausių visų laikų automobilių.
„Bandini 1000 turbo“ – tai viso gyvenimo kūrybos vaisius. Mažame Forli mieste gimęs automobilis žymėjo ir paties savo kūrėjo Ilario Bandini gyvenimo pabaigą, ir galutinį jo kūrybinės evoliucijos laiptelį.
Galiausiai „Autobianchi Stellina“ su visais savo trūkumais labai padėjo „Fiat“ ir automobilių pramonei apskritai. Dabar sutikę stiklo pluošto automobilį žinosite, kad šiai medžiagai įsitvirtinti automobilių pramonėje padėjo būtent šis retas nesportiškas sportinis automobilis. Italijos automobilių pramonė visada buvo turtinga savo judesiu ir entuziazmu. Galime tik tikėtis, kad to ji nepraras ir ateityje.
