Dabar ši markė žinoma tik kaip mažyčių automobilių, kuriuos galima vairuoti nuo 15 metų, gamintoja, tačiau kadaise savo istorijos pradžioje „Ligier“ gamino sportinius automobilius. JS2 buvo vienas iš įspūdingiausių „Ligier“ automobilių, sukurtas iš meilės autosportui.
Kas yra „Ligier JS2“?
„Ligier“ kompanija buvo įkurta prancūzo lenktynininko Guy'aus Ligier 1968 metais. Šis žmogus yra žinomas dėl to, kad ilgą laiką nuosekliai siekė sėkmės, šokinėdamas nuo vieno verslo prie kito. Tapęs sėkmingu lenktynininku G.Ligier norėjo pasigaminti ir nuosavą automobilį. Taip 1969 metais pasirodė JS1 – lenktyninis automobilis, pavadintas žuvusio lenktynininko, G.Ligier draugo, Jo Schlesserio garbei.
JS1 buvo stiklo pluošto dviduris su varikliu viduryje. G.Ligier reikalavo, kad jo lenktyninis automobilis būtų kiek įmanoma lengvesnis, turėtų žemą svorio centrą ir gerus apžvalgos kampus. Net JS1 rėmas pasižymėjo tiems laikams neįprastu kompozitinių medžiagų ir aliuminio mišiniu – tarp metalinių plokščių suspaustas poliuretano sluoksnis sudarė automobilio stuburą.
JS1 išties buvo lengvas ir pakankamai greitas. Iš viso pagaminti 3 tokie automobiliai, per porą metų G.Ligier suspėjo dalyvauti 8 lenktynėse, dvi iš kurių laimėjo. Jis anksti susiprato, kad nori tobulesnės JS1 versijos, kuri galėtų važinėti ir gatvėmis.
Pagal tuometinius reikalavimus, norint lenktyniauti GT klasėje, reikėjo pagaminti bent 500 gatvėms skirtų automobilių. JS1 tam nebuvo tinkamas, todėl prasidėjo darbas prie naujos automobilio versijos – JS2. Ji taip pat turėjo labai panašų stiklo pluošto kėbulą, tačiau svorio centras buvo dar šiek tiek nuleistas, buvo pagerintas automobilio stabilumas posūkiuose, o priekinis stiklas dar šiek tiek išaugo. Skaitant „Ligier“ automobilių istoriją tampa aišku, kad G.Ligier, kaip lenktynininkui, matomumas buvo labai svarbus.
JS1 buvo tik lenktyninis automobilis, todėl apie praktiškumą niekas negalvojo. O JS2 turėjo būti patrauklus įprastiems sportinių automobilių mėgėjams, todėl buvo padidintos durelės, kad būtų lengviau įlipti, sukurtas erdvus bagažo skyrius. JS2 rėmas buvo pagamintas pagal tą patį principą kaip ir JS1, tačiau aliuminio lakštus pakeitė plienas.
JS2 buvo gaminamas 4 metus ir per juos susilaukė pakankamai didelio žiniasklaidos dėmesio jau vien dėl to, kad tai buvo naujas automobilis rinkoje su negirdėtu vardu. Dizaino prasme JS2 buvo gana paprastas – jokių atsidarančių lempų, „targa“ stogo, ypač grakščių riestų linijų ar futuristiškų detalių. Tačiau šis automobilis buvo kažkuo elegantiškas savo paprastumu.
JS2 turėjo didelius, nepaslėptus priekinius žibintus, tarp kurių buvo įsitaisiusios grotelės, labai primenančios „Lamborghini Miura“. Valytuvai judėjo priešingomis kryptimis iš kraštų į centrą, o plačios galinės arkos kūrė atletišką išvaizdą. Iš paskos važiuojantys žmonės lengvai galėjo atpažinti šį automobilį – gale buvo didelis „Ligier“ užrašas.
Iš tikrųjų, jei nežinotume, kad JS2 buvo sukurtas turint sportinių ambicijų, automobilis primintų tik dar vieną sportinę laikmečio mašiną. Gal net kažkiek panašią į pirmojoje serijos dalyje aprašytos „Matra“ kūrinius, tačiau technine prasme JS2 buvo visai kitas žvėris.
Techninės „Ligier JS2“ charakteristikos
JS2 variklio skyrius buvo tiesiai už vairuotojo nugaros. Gamintojas išbandė net kelis variklius. Iš pradžių buvo bandomas 2,6 l „Ford“ V6 variklis. Jis buvo neblogas ir prototipiniame automobilyje tiko puikiai. Tačiau „Ford“ į derybas net nesileido ir iš karto atsisakė tiekti variklius masinei „Ligier“ automobilių gamybai. Nors tai buvo šiokia tokia kliūtis kuriant naują sportinį automobilį, „Ligier“ inžinieriams tereikėjo šiek tiek pasižvalgyti po kitus prancūzų gamintojus.
Toli ieškoti nereikėjo. 1968 metais „Citroën“ nusipirko „Maserati“, todėl „Ligier“ pavyko įtikinti gamintoją tiekti itališkus V6 variklius. Iki 1973 metų JS2 naudojo 2,7 l variklį, išvystantį 125 kW, vėliau – 3 litrų V6 su 143 kW. Ši galia galiniams ratams buvo perduodama per mechaninę 5 laipsnių transmisiją. Nors nėra duomenų, per kiek laiko JS2 pasiekdavo 100 km/h, teigiama, kad vairuotojai buvo patenkinti automobilio dinaminėmis charakteristikomis. Juk JS2 svėrė maždaug tik 1 toną.
Važiuoklėje rastumėte keturis diskinius stabdžius (stabdžiai, beje, turi stiprintuvą), įprastas spyruokles bei stabilizatorius gale ir priekyje, užtikrinančius, kad automobilis posūkiuose per daug nelinguotų. Tačiau tiems laikams neblogos charakteristikos nebuvo sukurtos veltui – JS2 juk buvo sukurtas lenktynėms.
1972 metais keli JS2 pasirodė 24 valandų Le Mano lenktynėse, nė vienas jų finišo nepasiekė. Ne kaip sekėsi ir visą 1973-iųjų sezoną – visą laiką kamavo mechaninės problemos. Garsiosiose „Tour de France“ lenktynėse JS2 važiavo net labai gerai, laimėjo 14 etapų iš 17, tačiau pasiekti galutinės pergalės nebuvo lemta dėl smulkaus gedimo. 1974 metais sekėsi vidutiniškai, tačiau bent jau sezono pabaigoje pavyko iškovoti įspūdingą pergalę „Tour de France“ – JS2 automobiliai užėmė abi pirmas vietas. 1975 metais vienas JS2 užėmė antrą vietą 24 valandų Le Mano lenktynėse, už savęs palikdamas ne vieną „Porsche“ ir „Ferrari“ automobilį. Vėliau šis automobilis sporte nebedalyvavo.
Iš tikrųjų, tai 1975 metais JS2 gamyba nutrūko apskritai. Įsisiautėjusi energetikos krizė pakėlė degalų kainas ir sportinių automobilių rinkai buvo suduotas stiprus smūgis. „Ligier JS2“ niekada nebuvo labai populiarus automobilis, gamykla visuomet buvo labai maža, tačiau krizė kompaniją tiesiog žlugdė. „Maserati“ buvo parduota „De Tomaso“, o V6 variklio, naudoto JS2, gamyba buvo nutraukta. Taip nutrūko ir JS2 istorija.
Kaip „Ligier“ nuo sportinių automobilių persimetė prie mikroautomobilių?
Taigi, pasibaigus JS2 istorijai, kompanijos savininkas Guy'us Ligier stipriau susidomėjo „Formule 1“. „Ligier“ įsigijo „Matros“ F1 komandą ir su „Matra“ V12 varikliu 1976 metais pradėjo varžytis. Jau 1977 metais buvo pasiekta pirmoji pergalė – Jacquesas Laffite su „Ligier“ bolidu nugalėjo Švedijoje vykusiame etape. Po to „Ligier“ ne kartą keitė variklio tiekėją ir pasiekė dar kelias pergales, tačiau čempionato taip ir nelaimėjo.
Tačiau „Ligier“ visuomet norėjo gaminti keliais važinėjančius automobilius. Degalų kainas į padanges iškėlusi krizė ne juokais išgąsdino kompaniją, todėl buvo pradėta žvalgytis naujų krypčių. Taip atsirado pirmieji „Ligier“ mikroautomobiliai. Pavyzdžiui, 1984 metais rinkoje pasirodė JS6 su mopedo varikliu.
Urbanizacija ir svyruojančios degalų kainos mažus automobilius labai išpopuliarino. Prie to prisidėjo ir tai, kad daugelį „Ligier“ modelių galėjo vairuoti ir nepilnamečiai paaugliai – tai labai patogios transporto priemonės, efektyviai pakeičiančios motorolerius ar mopedus. O ir technologijoms vystyti ir bandyti šie automobiliai yra tinkami – vienas iš „Ligier“ mikroautomobilių paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje tapo pirmuoju automatinę lygiagretaus parkavimo sistemą išbandžiusiu automobiliu. Beje, kompanijai šiuo metu vadovauja Guy'aus Ligier sūnus Phillipe'as.
„Ligier“ pastaruoju metu išgarsėjo savo autonominiu autobusu. 8–10 keleivių talpinantis EZ10 yra bandomas Taipėjuje ir Taline. Dėmesį traukiantis autobusas yra tarsi žvilgsnis į ateitį, tačiau automobilių entuziastai labiau mėgsta praeitį, kur slypi „Ligier“ sportiniai automobiliai.
O toje praeityje ir išliko didžiausias „Ligier“ pasiekimas – JS2. Dabar tai – itin retas automobilis. Iš viso buvo pagaminti tik 250 JS2 automobilių. Dauguma jų taip ir liko Prancūzijoje. Labai retai kada pamatysi parduodamą JS2, o ir kaina kaip tokiam mažai žinomam automobiliui yra gana nemenka.
Taigi, „Ligier JS2“ nebuvo vienas iš tų istoriškai svarbių automobilių, kuriuos visi turėtume žinoti. Visgi tai – garsios ir iki šiol gyvos kompanijos dalis. Jei kada gatvėje pamatysite šį „šiltnamiu“ dėl didelių langų pravardžiuojamą automobilį, nusifotografuokite – JS2 yra toks retas, kad galite daugiau jo ir nebeišvysti.
Kitoje straipsnių serijos dalyje papasakosime apie „Sovam“, žinomos oro uostų technikos kompanijos, sportinius automobilius.